Visos naujienos

„Vaučerių" įstatymas: teisininko komentaras

2019-02-06

Šiais metais prieš kelias savaites Lietuvą pasiekė žinia, kad Europos Komisija patvirtino valstybės pagalbos schemą, taikomą elektros energijos gamintojams, elektros energiją gaminantiems iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Tai reiškia, kad valstybės pagalbos schema ketinama panaudoti suma – 1,242 mlrd. Eur – laikoma suderinta su Europos Sąjungos teise.

Pasidžiaugėme. O kas toliau?

Nekvestionuojant projekto dydžio ir reikšmės, šiame kontekste nereikėtų nuvertinti valstybės pagalbos taisyklių laikymosi svarbos. Šių taisyklių taikymas neapsiriboja tik konkrečiai ekonominės veiklos sektoriais, kaip kad energetika, ir nėra taikoma tik tada, kai kalbame apie milijardines valstybės pagalbos schema skiriamas sumas.

Kas ta valstybės pagalba ir kaip ji susijusi su „vaučeriais“?

Paprastai kalbant valstybės pagalba yra tam tikra valstybės verslui paramos forma, kurios jis normaliomis sąlygomis negalėtų gauti. Valstybės pagalba gali būti teikiama įvairia piniginę ar ne pinginę išraišką turinčia forma, pavyzdžiui, tam tikros įmonės atleidžiamos nuo mokesčių mokėjimo ar jų atžvilgiu taikomos atitinkamos veiklos lengvatos.

Sausio 11 d. Seime buvo registruotas Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo projektas, kuris visuomenėje labiau žinomas kaip „vaučerių“ įstatymas. Prie minėto įstatymo projekto pridėtuose lydimuosiuose dokumentuose paaiškinta, kad įstatymo projektas skirtas remti asmenis, kurie augina vaikus iki 6 metų, taip pat ketina skatinti vartoti vietinę produkciją bei stiprinti ūkininkų derybinę galią.

Taigi, asmuo, nusprendęs pirkti žemės ūkio ar maisto produktus iš atitinkamoje „vaučerio“ sistemoje veikiančių asmenų, savo pirkiniams gautų nuolaidą, kuri, kaip planuojama, siektų apie 6 Eur vienam vaikui. Skirtumas, kuris atsirastų tarp faktinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos, būtų padengiamas iš valstybės biudžeto ar kitų lėšų.

Taigi, įstatymo rengėjų nuomone, vietinės produkcijos vartojimas bus skatinamas atitinkamus maisto produktus perkant iš labai mažų įmonių, kurių metinės pajamos nesiekia 2 mln. Eur per metus, arba ūkininkų, nepriklausomai nuo jų dydžio.

Tokias priemones planuojama pradėti taikyti nuo liepos 1 d., todėl bent jau šiais metais planuojama, kad reikės apie 7,2 mln. Eur, kad „vaučerių“ sistema pradėtų veikti. Kitiems metams skiriama suma siektų bent 14 mln. Eur. Beje, neatmetama galimybė, kad vėliau šiai sistemai planuojamos išlaidos galėtų didėti, priklausomai nuo valstybės ekonominės situacijos.

Prie įstatymo projekto pridėtuose dokumentuose nenurodoma, kad būtų ketinama kreiptis į Europos Komisiją ir suderinti tokią paramos schemą iki jos pradėjimo taikyti praktikoje. Tačiau šiame kontekste svarbu pastebėti, kad labai mažoms įmonėms taikomame Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatyme numatyta, kad valstybės pagalba tokioms įmonėms teikiama, be kita ko, laikantis Europos Sąjungos valstybės pagalbą nustatančių taisyklių. Pastebėtina, kad įstatymo rengėjams apie šią pareigą jau priminė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija savo pateiktoje išvadoje.

Pažymėtina, kad dar šį mėnesį Europos Komisija patvirtino Graikijos vyriausybės planuojamą taikyti valstybės pagalbos schemą, kurios vertė siekia 50 mln. Eur. Schema skirta paskatinti plačiajuosčio interneto plėtrą šalyje dalį išlaidų, skirtų įsigyti tokiai paslaugai, padengiant „vaučeriu“ suteikiama nuolaida. Taigi, valstybės pagalbos derinimas, net kai kalbame apie tokios pagalbos teikimą taikant „vaučerio“ sistemą, nėra nieko naujo. Graikai pasidarė savo namų darbus, o kaip mes?

Vietoj išvadų 

Dar kartą pabrėžiant valstybės pagalbos laikymosi svarbą reikėtų atsiminti, kad Lietuva prieš taikydama pagalbos priemones, visų pirma turi kreiptis į Europos Komisiją ir gauti jos leidimą. Taip pat privalu prisiminti, kad atitinkamos valstybės pagalbos priemonės suderinimas su Europos Komisija nėra nei formalumas, nei reveransas Briuseliui – tai yra pareiga, kurią visos valstybės narės privalo vykdyti, o Lietuva nėra išimtis.

Tuo atveju, jei pareiga neįgyvendinama, valstybės pagalbos gavėjai turėtų grąžinti gautą paramą kartu su palūkanomis, kurios apskaičiuojamos nuo pagalbos suteikimo ir tokios pagalbos išieškojimo momento. Taigi, tuo atveju, jei ketinama taikyti valstybės pagalbos schema nebus suderinta su Europos Komisija, labai mažoms įmonėms ir žemės ūkio veiklos subjektams (ūkininkams) reikėtų pradėti rūpintis, ar vieną dieną nereikės grąžinti iš valstybės gautų lėšų. Atitinkamai, reikėtų sau išsikelti klausimą, ar reikia dalyvauti tokioje valstybės pagalbos schemoje, kurios teisėtumas valstybės pagalbos taisyklių požiūriu, yra kvestionuotinas.

Taip, aukščiau minėtas atvejis derinant 1,242 mlrd. Eur vertės pagalbos schemą nesibaigė Europos Komisijos įsipareigojimu Lietuvai ją išsiieškoti iš pagalbos gavėjų, jei sprendimas būtų buvęs neigiamas. (Tiesa, šis Europos Komisijos sprendimas vis dar gali būti apskųstas.) Tačiau, kaip minėta, nepriklausomai nuo sektoriaus ar pagalbos schema yra milijoninė ar milijardinė, privalu gerbti taisykles, kurias mes patys prisiėmėme, tapdami Europos Sąjungos nare.

Samanta Šereikaitė, COBALT asocijuota teisininkė