Visos Covid-19 naujienos

Ar įmonei siekiant išvengti nemokumo, gali grėsti baudžiamoji atsakomybė?

2020-03-24

2020 m. kovo 15 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimui, dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo, verslas, ypač smulkusis, susidūrė su iššūkiais dėl numatytų veiklos apribojimų. Šiuo metu vyraujant sudėtingai situacijai ir verslams patiriant finansinius sunkumus, nemažas skaičius įmonių valdytojų neramiai susimąsto apie galimą verslų žlugimą - bankrotą.

Be abejo, kiekvienas vadovas ar verslo savininkas imsis priemonių apsaugoti įmonę nuo nemokumo ar laikinų finansinių sunkumų, tačiau būtina žinoti, jog veiksmai turi būti gerai pasverti ir sąžiningi. Iš esmės siekiant išvengti įmonei nemalonios situacijos – nemokumo (bankroto), galima lengvai „perlenkti“ lazdą ir užsitarnauti netgi baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK) įtvirtinti du baudžiamieji įstatymai itin aktualūs šios situacijos kontekste, tai - skolininko nesąžiningumas (BK 208 str.) bei nusikalstamas bankrotas (BK 209 str.).

BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Esant tokios veikos padarymui gresia bauda arba laisvės atėmimas iki dviejų metų.

Pažymėtina, jog esant skolininko nesąžiningumui svarbu atskirti galimą nusikalstamą veiką nuo civilinio delikto ar administracinio nusižengimo. Svarbu pabrėžti, jog tam, kad veika būtų kvalifikuojama pagal BK 208 str. yra itin svarbus veikimo pavojingumo laipsnis ir pobūdis. O baudžiamoji atsakomybė atsiranda esant ypatingam skolininko nesąžiningumui, sąmoningam kitų kreditorių teisių pažeidimui, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu elgesiu, kuriuo šiurkščiai pažeidžiami sąžiningo ūkininkavimo principai.

Būtinasis šio nusikaltimo požymis yra turtinė žala kreditoriams. Nors įstatymų leidėjas nenumato turtinės žalos dydžio, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas turtinės žalos padarymą BK 208 str. kontekste, įvardija, jog kreditoriams turi būti padaroma didelė, t.y. 250 MGL (12500 Eur) dydžio sumą viršijanti, žala.

Svarbu, jog už šios veikos padarymą atsako tik specialius požymius turintis fizinis asmuo: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.) vadovas ar asmuo, pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris jį perleidžia vienam ar keletui kreditorių, taip padarydamas turtinę žalą likusiems kreditoriams. Už šio nusikaltimo padarymą taip pat atsako ir juridinis asmuo.

BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris analogiškoje situacijoje turtą paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė. Jei toks turtas galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Už tokią veiką asmuo gali būti nubaustas bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Įmonėms, susiduriant su finansiniais sunkumais aktualu ne tik nepažeidžiant įstatymų bei kreditorių teisių atsiskaitinėti su kreditoriais, taip pat neslėpti, neiššvaistyti turto, nepervesti jo į užsienį, tačiau esant nemokumui, laikantis įstatymų vykdyti bankroto procedūrą, laiku inicijuoti įmonės bankrotą. Kaip griežčiausia atsakomybė to nesilaikantiems, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. BK 209 straipsnyje (nusikalstamas bankrotas) numatyta baudžiamoji atsakomybė iki trejų metų.

Svarbu atkreipti dėmesį, jog ši nusikalstama veika gali būti padaroma tiek veikimu, tiek neveikimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, jog tai gali būti per didelis išlaidumas, kai, kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos.

Pastebėtina, jog inkriminuojant veiką pagal BK 209 straipsnį būtina nustatyti, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti.

Akivaizdu, kad baudžiamoji atsakomybė kaip ultima ratio, t.y. kaip kraštutinė priemonė, galėtų būti taikoma esant išskirtinei situacijai ir akivaizdžiam atsakingų asmenų nusikalstamam veikimui ar neveikimui. Sąžiningi ir proporcingi verslo veiksmai, siekiant išgyventi šiuo nelengvu periodu, neturėtų būti laikomi nusikalstamais. Kiekviena įmonės situacija yra individuali, tad vadovams ir atsakingiems asmenims priimant sprendimus kaip išlaviruoti finansinių sunkumų kamuojamoje įmonėje, patartina pasikonsultuoti su šią sritį išmanančiais asmenimis.

Advokatų kontoros „Cobalt” partneris, Prevencijos ir baudžiamosios teisės praktikos grupės vadovas Mindaugas Bliuvas