Ar tikrai visos jūsų draudimo sutarties sąlygos yra galiojančios?

Dažniausiai asmenys, apsidraudžiantys draudimo kompanijoje, atidžiai neperskaito draudimo taisyklių, kuriose numatytos draudimo riziką ir draudiko atsakomybę ribojančios sąlygos. Draudėjas dažniausiai apie šias sąlygas sužino tik jau kilus įvykiui, kuris, pagal draudimo taisykles, nėra laikomas draudžiamuoju.

Tokiu atveju draudėjui vis tiek reikėtų apsvarstyti galimybę kreiptis į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, prašant nepalankias draudimo sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis. Kaip tokiu atveju elgtis draudėjui, siekiančiam gauti draudimo išmoką, ir ką daryti kitai pusei, kad draudimo taisyklių nuostatos, kilus ginčui, teismo nebūtų pripažintos negaliojančiomis?

Teismai gina vartotojus

Iš tiesų, teisės aktai ir teismų praktika yra palanki draudimo išmokos reikalaujančiam asmeniui, o draudimo kompanija dažniausiai yra įpareigojama išmokėti draudimo išmoką. Apsidraudęs vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos, turi ribotas galimybes tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir keisti sutarties sąlygas. Dažnai jis gali tik rinktis – arba pasirašyti jam siūlomą sutartį, arba jos atsisakyti. Dėl šių priežasčių teisės aktų leidėjas bei teismai, vertina, kaddraudimo kompanijos turipranašumą prieš vartotoją ir gina vartotojus nuo nesąžiningų sąlygų draudimo sutartyse.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad teismai nesąžiningumo aspektu vertina tik individuliai su vartotoju neaptartas draudimo sutarties sąlygas. Draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai paprastai nurodomi draudimo taisyklėse, kurios yra standartinės draudimo sutarties sąlygos ir dažniausiai individualiai neaptariamos su sutartį sudarančiu asmeniu. Šias sąlygas teismas savo iniciatyva turi vertinti nesąžiningumo aspektu, net jei asmuo tokio reikalavimo byloje nepareiškia. Teismui konstatavus nesąžiningumo faktą, šios sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis. Tai reiškia, kad vartotojui bus pripažinta teisė į draudimo išmoką, net jei draudimo taisyklėse numatyta, kad tam tikra situacija yra nedraudiminis įvykis.

Kada sąlygos vertinamos kaip nesąžiningos

Draudimo sutarties sąlyga laikoma nesąžininga, kai dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp sutarties šalių teisių ir pareigų besidraudžiančiojo vartotojo nenaudai. Šioje situacijoje aiškių vertinimo kriterijų nėra, bet vis dėlto, teismų praktikoje nurodoma, kad vertinant vartojimo sutartis nesąžiningumo aspektu, pirmiausiai, turi būti pabrėžiamas jų skaidrumas – sutarties sąlygos turi būti aiškios ir suprantamos visiems besidraudžiantiems asmenims, jiems turi būti pateikiama visa sutarčiai sudaryti reikšminga informacija.

Teisės aktai šiek tiek palankesni draudimo kompanijai tik tuo atveju, kai ginčas kyla dėl sutarties sąlygų, kurios apibrėžia pagrindinį sutarties dalyką, t.y. dėl esminių sutarties sąlygų. Prie tokių sąlygų yra priskiriamos draudimo sutarties sąlygos, apibrėžiančios draudžiamą riziką ir draudiko atsakomybę. Jos nėra vertinamos nesąžiningumo aspektu tuo atveju, jei yra suformuluotos aiškiai ir suprantamai.

Draudimo kompanijos gali išvengti

Draudimo kompanijos turėtų aiškiai ir suprantamai apibrėžti draudimo sutarties sąlygas. Tai reiškia, kad sutarčių sąlygos turi būti paruoštos suprantamai, nedviprasmiškai, aiškiai ir tiksliai, taip, kad bet koks apsidrausti norintis asmuo gebėtų suprasti jų tikrąją prasmę. Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu nėra gausi, tačiau galima paminėti keletą teismų praktikos pavydžių, kai standartinės draudimo sutarties sąlygos buvo pripažintos neaiškiomis bei prieštaringomis.

Pavyzdžiui, transporto priemonės kasko (su vagyste) draudimo taisyklėse draudiminiais įvykiais buvo pripažinti automobilio vagystė ir plėšimas, apibrėžiant šias sąvokas taip, kaip jos yra apibrėžtos Baudžiamajame kodekse. Tačiau tose pačiose taisyklėse buvo nurodoma, kad apdrausto turto praradimas, kai transporto priemonė savininko leidimu buvo perduota naudotis kitiems asmenims, dėl šių asmenų neteisėtų veiksmų, nėra draudžiamasis įvykis (šioje byloje automobilį pasisavino jį išsinuomojęs asmuo). Teismas šią taisyklę vertino kaip neaiškią, todėl automobilio pasisavinimas jį išsinuomojusio asmens buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Kasacinis teismas nurodė, kad draudiminis įvykis, vadinamas vagyste, turi būti aiškinamas taip, kaip vagystę suvoktų bet koks asmuo, o ne taip, kaip ši sąvoka aiškinama Baudžiamajame kodekse.

Kitoje byloje, pagal transporto priemonės kasko draudimo taisykles draudiminiu įvykiu buvo pripažįstamas gaisras, tačiau transporto priemonės kasko draudimas neapėmė žalos, kuri atsirado dėl gedimų pačioje transporto priemonėje ją eksploatuojant. Todėl gaisras, kilęs dėl gedimų pačioje transporto priemonėje ją eksploatuojant, draudimo kompanijos buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Pasak teismo, tai paneigė pačią turto draudimo sutarties esmę, todėl nurodytas draudimo sutarties sąlygas teismas laikė prieštaringomis ir tarpusavyje nesuderinamomis, o apsidraudusiam asmeniui buvo pripažinta teisė į draudimo išmokos gavimą.

Tinkama informacija

Vis dėlto draudimo kompanijos turėtų ne tik aiškiai ir suprantamai suformuluoti draudimo sutarties sąlygas, bet su jomis tinkami supažindinti besidraudžiantį asmenį, suteikiant galimybę jam įvertinti, kokie ekonominiai padariniai gali kilti iš draudimo sutarties.

Šią informavimo pareigą draudimo kompanijoms gali būti nelengva įgyvendinti. Naujausioje teismų praktikoje yra sugriežtintas informavimo reikalavimas, nurodant, kad standartinė sąlyga draudimo liudijime, kuria vartotojas patvirtina, kad prieš sudarant draudimo sutartį su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo, dar nereiškia, kad draudikas tinkamai įvykdė informavimo pareigą.

Teisėjų kolegijos požiūriu, tinkamu informavimu turėtų būti laikoma situacija, kai vartotojui suteikiama galimybė atitinkamai keisti draudimo sutarties sąlygas. Todėl šiuo metu žemesnės instancijos teismas yra įpareigotas šioje byloje įvertinti draudimo taisyklių sąlygą, nustatančią, kad transporto priemonės vagystė, jeigu šioje transporto priemonėje buvo palikti transporto priemonės dokumentai, yra nedraudiminis įvykis. Sunku spręsti, ar žemesnės instancijos teismas šią sąlygą palaikys nesąžininga. Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš sąžiningumo aspektų yra skaidrios sąlygos, galima manyti, kad bylos rezultatas gali būti nepalankus draudimo kompanijai.

Teismai taip pat gina ir juridinius asmenis

Teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kai draudimo sutarties sąlygos, numatančios draudiko atsakomybės ribojimą, yra netaikomos, todėl draudimo išmoka juridiniams asmenims priteisiama, net kai draudimo taisyklėse susiklosčiusi situacija apibrėžiama kaip nedraudiminis įvykis. Tokia praktika ženkliai gausesne negu vartojimo draudimo sutarčių srityje.

Draudimo sutarčių, sudarytų su juridiniais asmenimis, taisykles teismai vertina kaip standartines sutarties sąlygas, todėl neaiškias ar nevisiškai aiškias jų sąlygas aiškina draudėjo naudai.

Remiantis šiuo metu formuojama teismų praktika, draudimo kompanijos, siekiančios išvengti draudimo sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis, turi jas suformuluoti aiškiai ir suprantamai, vengti sąlygų prieštaravimo viena kitai. Be to, turi jas individualiai aptarti su sutartį sudarančiu asmeniui, sudaryti galimybę kitai šaliai, ypatingai vartotojui, susitarti dėl kitos, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties.

Pavyzdžiui, pateikti kelis standartinių sutarties sąlygų variantus, kuriuose, atsižvelgiant į nustatytas draudimo apsaugos ribas, būtų modifikuotas vartotojo mokamas įmokos dydis arba suteikti vartotojui galimybę pakeisti šias standartines sutarties sąlygas, atitinkamai modifikuojant draudimo įmokos dydį.

Draudėjams rekomenduojama, negavus draudimo išmokos, „nenuleisti rankų“, o įvertinti, ar nėra pagrindų draudimo sutarties sąlygą, numatančią, kad susiklosčiusi situacija yra nedraudiminis įvykis, pripažinti negaliojančia ar aiškinti ją sau palankia prasme.

Komentaro autorė – Evelina Liutkutė, advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuota teisininkė