Gynybos Resursų Agentūros sutarčių teisinės rizikos

2019 - 03 - 25
Straipsnio autorius: Teisutis Jasiulionis

Gynybos resursų agentūra (toliau – GRA arba pirkėjas) pradėjo aktyviai vykdyti 2019 m. pirkimus, skirtus Lietuvos kariuomenės ir kitų krašto apsaugos sistemos institucijų poreikiams patenkinti. Kartu su reikalavimais perkamoms prekėms ir tiekėjams, kurie ketina jas tiekti, GRA skelbia ir viešo pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas. Kadangi sutarties projektas yra pirkimo dokumentuose, sutarties sąlygų keisti ar derėtis dėl jų tiekėjai dažniausiai negalės. Dėl šios priežasties yra svarbu atkreipti dėmesį į skelbiamas tipines sutarties sąlygas.

Viešųjų pirkimų įstatymas viešojo pirkimo sutartį apibrėžia kaip dėl ekonominės naudos vieno ar daugiau ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų sudaromą sutartį, kurios dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai.

Su kuo ir kieno naudai sudaroma sutartis?

GRA paskelbtuose sutarčių projektuose yra įvardinami šie subjektai – pirkėjas, pardavėjas, mokėtojas ir gavėjas. Pirkėjas (GRA) ir pardavėjas (tiekėjas ar jų grupė) yra įprastos pirkimo pardavimo sutarties šalys. Todėl verta atkreipti dėmesį į kitus subjektus – gavėją bei mokėtoją, jų teises ir pareigas.

Sutartyje gavėjas apibrėžiamas kaip krašto apsaugos sistemos juridinis asmuo ar jo padalinys (pvz. Lietuvos kariuomenė, Lietuvos karo akademija ir kt.), nurodytas sutarties specialiojoje dalyje arba sutarties priede, kuriam pristatomos prekės. Mokėtojas – krašto apsaugos sistemos juridinis asmuo ar jo padalinys, mokantis už prekes sutartyje nurodytomis sąlygomis ir pasirašydamas priėmimo-perdavimo aktą patikrina jų kiekį ir komplektaciją. Taip pat nurodyta, kad gavėjas ir mokėtojas gali sutapti (pvz., jei prekės perkamos Lietuvos kariuomenės poreikiams tenkinti ir už jas moka Lietuvos kariuomenė). Gavėjas ir mokėtojas nepasirašo sutarties, tačiau tam tikras prievoles įgyja.

Priimant prekes taip pat dalyvauja ne tik pirkėjas, bet ir mokėtojas – mokėtojas priima prekes, patikrindamas ar yra pristatytas tinkamas jų kiekis, tačiau galutinis prekių priėmimas vykdomas pirkėjo, kuomet yra patvirtinama, kad prekės atitinka sutartyje nustatytus reikalavimus. Svarbu tai, kad pretenzijas dėl prekių kokybės ar kiekio tiekėjui gali reikšti tik pirkėjas (GRA), tačiau prekių tiesioginis naudotojas – mokėtojas / gavėjas, tokios teisės pagal sutarties sąlygas neįgyja. Tuo tarpu, nuosavybės teisę į įsigyjamas prekes įgyja ne pirkėjas, tačiau mokėtojas / gavėjas, nors ir nebūdamas sutarties šalimi.

Toks GRA veikimo modelis gali būti paaiškinamas nustatytu GRA veiklos tikslu – vykdyti krašto apsaugos sistemos perkančiųjų organizacijų funkcijas aprūpinant šias organizacijas prekėmis, paslaugomis ir darbais. Todėl GRA veikia kaip perkančioji organizacija, kuri prekes įsigyja ne savo poreikiams, tačiau kitų krašto apsaugos sistemos institucijų uždaviniams ir funkcijoms vykdyti. Tačiau šis GRA taikomas sutarčių vykdymo modelis turi teisinių rizikų.

Kaip bus sprendžiamas sutartinės atsakomybės klausimas?

Sutartyje įtvirtintos pirkėjo ir mokėtojo / gavėjo teisių ir pareigų ribos yra svarbios sutarties vykdymo metu, ypatingai tuo atveju, kuomet tarp šalių kyla ginčas ar sutartis vykdoma tinkamai ir reikia spręsti sutartinės atsakomybės taikymo klausimus.

Kaip matyti iš paskelbtų sutarties sąlygų, tiekėjas pavėlavęs pristatyti prekes nustatytais terminais, nepašalinęs prekių kokybės trūkumų, pažeidęs garantinio laikotarpio įsipareigojimus, privalo mokėti sutartines netesybas. Įdomu tai, kad netesybų reikalauti turi teisę tik pirkėjas (GRA) ir netesybos yra mokamos ne mokėtojui / gavėjui, tačiau pirkėjui.

Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, netesybos yra suprantamos kaip minimalūs, šalių iš anksto sutarti nuostoliai, kurių nereikia įrodinėti. CK nustato, kad padaryti nuostoliai privalo būti visiškai atlyginti. Tačiau, CK ir kasacinio teismo praktika aiškiai nurodo, kad šalis neturi piktnaudžiauti netesybomis ir jų sąskaita nepagrįstai praturtėti.

Atsižvelgiant į tai, GRA nustatytos sutartinės atsakomybės sąlygos yra abejotinos. Nuostolius dėl netinkamai vykdomos sutarties turėtų patirti tik mokėtojas / gavėjas. Juk būtent mokėtojas / gavėjas laiku negaus reikalingų prekių arba mokėtojas / gavėjas, kuris yra prekės savininkas, negalės ja naudotis dėl to, kad ji yra su trūkumais arba trūkumai nepašalinti garantinio laikotarpio metu. Tuo tarpu, pirkėjas (GRA) neturėtų patirti jokių nuostolių, juk jis nėra prekių naudotojas, nemoka už perkamas prekes ir didžiąja dalimi šios prekės net nėra reikalingos GRA uždaviniams ir funkcijoms vykdyti. Atsižvelgiant į tai, ginčo atveju, tiekėjas galėtų gintis nuo prievolės mokėti netesybas pirkėjui, motyvuodamas tuo, kad GRA jų nepatyrė. Ginčai dėl netesybų yra užprogramuoti todėl, kad GRA sudaromų sutarčių kaina paprastai būna gana didelė, o sutartyje nustatytas netesybų dydis yra 0,1% nuo sutarties vertės už kiekvieną uždelstą dieną.

GRA pasirinktas viešojo pirkimo sutarties modelis yra netipinis, pakankamai sudėtingas ir turintis savyje teisinių rizikų. Suprantamas poreikis suderinti sudėtingo krašto apsaugos sistemos įsigijimų proceso elementus ir įgyvendinti keliamus tikslus laiku ir tinkamai aprūpinti krašto apsaugos sistemos institucijas reikiamomis prekėmis ir paslaugomis. Sutarčių projektuose užprogramuoti ginčai su tiekėjais ir suformuota teismų praktika juose leis atsakyti į klausimą, ar toks netipinis modelis gali būti efektyviai taikomas ne tik gynybos, tačiau ir kituose pirkimuose.

Advokatų kontoros „Cobalt” vyresnysis teisininkas Teisutis Jasiulionis