Visos naujienos

Naujovės mažmenininkams ir jų tiekėjams – nuo gegužės 1 d.

2016-05-01

Nuo šių metų gegužės 1 d. įsigaliojo nauja Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (MPĮNVDĮ) redakcija, įnešanti reikšmingų naujovių. Kai kurias iš jų verta aptarti plačiau, - sako Justinas Šileika, advokatų kontoros COBALT asocijuotas teisininkas, advokatas. 

MPĮNVDĮ apriboja mažmeninės prekybos įmonių teisę su savo tiekėjais sutarti dėl tam tikrų sutarčių sąlygų, kurios yra laikomos nesąžiningomis tiekėjų atžvilgiu. Įstatymas Lietuvoje galioja nuo 2010 m. Naujieji pakeitimai įstatymo esminėms ypatybėms įtakos nedaro, tačiau į kai kurias naujoves rinkos dalyviai turėtų atkreipti dėmesį.

Didieji tiekėjai nebebus ginami

Pagal naują įstatymo redakciją, bus ginami ne visi tiekėjai, o tik mažieji. Jei esate didelis tiekėjas, nuo gegužės įstatymas Jūsų nebesaugos. „Dideliais“ laikomi tiekėjai, kurių bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais yra didesnės kaip 40 milijonų EUR. Terminas „bendrosios pajamos“ įstatyme nėra apibrėžtas, tačiau ko gero turėtų būti suprantamas pagal analogiją konkurencijos teisėje, kur „bendrosios pajamos“ reiškia trijų pelno (nuostolių) ataskaitos eilučių sumą: 1) pardavimo pajamų, 2) finansinių ir investicinės veiklos pajamų ir 3) kitų veiklos pajamų. „Bendrąsias pajamas“ gali sudaryti bet kokios įmonės pajamos, o ne tik tos, kurios gaunamos iš mažmeninės prekybos įmonėms tiekiamų prekių pardavimo.

Skaičiuojamos tik konkrečios tiekėjo įmonės, o ne visų tiekėjo grupės įmonių pajamos. Todėl jei tiekėjas veikia grupėje, kurios bendros pajamos viršija minėtą 40 milijonų EUR sumą, bet sutartį grupės vardu sudaro įmonė, kuri individualiai tokios pajamų sumos nesiekia (pavyzdžiui, tiekėjo dukterinė įmonė, užsiimanti vien prekių platinimu), tai toks tiekėjas nebus laikomas „dideliu“ ir įstatymo apsauga jam išliks. Taigi, palikta šiokia tokia spraga.

Išplėstas draudimas sutarti dėl „palankiausios šalies“ sąlygų

„Palankiausios šalies“ sąlyga (angl. „most favoured nation clause“) iš esmės reiškia, kad tiekėjas įsipareigoja duotai mažmeninės prekybos įmonei tiekti prekes ne prastesnėmis (arba geresnėmis) sąlygomis, negu jas tieks kitiems savo klientams. Draudimas įtraukti tokio pobūdžio sąlygas įstatyme buvo įtvirtintas ir anksčiau, tačiau jo formuluotė buvo skylėta, kaip pripažįstama pačiame naujojo įstatymo aiškinamajame rašte. Be to, draudimas anksčiau buvo taikomas tik prekių kainų atžvilgiu. Dabar „palankiausios šalies“ sąlyga bus draudžiama ne tik dėl kainų, bet ir dėl kitų tiekimo sąlygų. Todėl nuo šiol mažmeninės prekybos įmonės nebegalės reikalauti, kad tiekėjai prekes joms tiektų palankiausiomis sąlygomis (pavyzdžiui, terminais), kurias taiko kitiems savo klientams.

Galima pastebėti, kad šio pobūdžio sąlygų draudimas gali padaryti nemažą žalą didiesiems tiekėjams, kurie nuo pakeitimų įsigaliojimo nebebus ginami. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos įmonė galės užsitikrinti, jog didelio tiekėjo siūlomos kainos ir tiekimo sąlygos bus ne prastesnės už tas, kurias šis tiekėjas siūlo bet kuriam kitam savo klientui. Tai reiškia, kad šis didelis tiekėjas vėliau neturės intereso mažinti savo kainas arba gerinti tiekimo sąlygas bet kuriam kitam savo klientui, kadangi žinos, jog tokiu atveju privalėtų analogiškai pagerinti sąlygas ir savo „palankiausiajai šaliai“. Tuo tarpu, mažieji tiekėjai tokių sąlygų nebus suvaržyti, ir gebės daug dinamiškiau konkuruoti su didžiaisiais tiek siūloma kaina, tiek ir tiekimo sąlygomis. Nežinia, ar tokio poveikio buvo siekta, kadangi įstatymo tikslu įvardijamas būtent didžiųjų prekybos centrų rinkos galios, o ne didžiųjų tiekėjų galimybės konkuruoti, ribojimas.

Atsiranda galimybė teikti anoniminius skundus

Naujuoju įstatymu įtvirtinama galimybė tiekėjams teikti anoniminius skundus. Tai, be abejo, yra pozityvi naujovė, bent teoriškai, kadangi tiekėjų baimė sulaukti atsakomųjų veiksmų yra reikšmingas veiksnys, dėl kurio skundų nepateikiama daugiau. Beje, įdomu, kad įstatymas mažmeninės prekybos įmonės atsakomųjų veiksmų neuždraudžia ir už juos nėra taikoma atsakomybė. Nors baudos už atsakomuosius veiksmus tikrai galėtų būti numatytos.

Tiesa, atsakomuosius veiksmus draudžia Europos tiekimo grandinės iniciatyvos principai, prie kurių įmonės gali prisijungti savanoriškai. Tačiau iš Lietuvoje veikiančių mažmeninės prekybos įmonių, tą iki šiol yra padaręs tik RIMI prekybos tinklas. Tiesa, vėlgi, už principų sulaužymą nėra taikomos įstatyminės sankcijos.

Prašydami taikyti anonimiškumą, tiekėjai privalo nurodyti motyvus. Kol kas nėra aišku, ar motyvas, jog tiekėjas paprasčiausiai bijo mažmeninės prekybos įmonės atsakomųjų veiksmų, savaime būtų laikomas pakankamu. Jei ne, tai neišvengiamai turėtų atbaidyti dalį vertingos informacijos galinčių pasiūlyti tiekėjų, siekiančių anonimiškumo. Čia galima ir pasvarstyti, kaip dar kitaip reikėtų motyvuoti prašymą taikyti anonimiškumą, nei tiesiog baime būti atskleistam ir susilaukti atsakomųjų veiksmų.

Tiekėjai, siekiantys anonimiškumo, be anoniminio skundo gali išnaudoti kelias alternatyvas. Pirma, galima teikti skundą ne savo vardu, o per tiekėjus atstovaujančią asociaciją. Tai visiško anonimiškumo neužtikrins, tačiau gali padėti išvengti atsakomųjų veiksmų (na, nebent mažmeninės prekybos įmonė imtųsi atsakomųjų veiksmų prieš visus skundą pateikusios asociacijos narius). Antra, galima mėginti įtikinti Konkurencijos tarybą, kad tyrimą ši pradėtų savo iniciatyva. Tokiu atveju, Konkurencijos taryba neprivalėtų reaguoti į tiekėjo kreipimąsi. Kita vertus, Konkurencijos taryba gali atsisakyti ir pradėti tyrimą tiekėjo skundo pagrindu, jei neįžvelgia pažeidimo. Taigi, prašymas Konkurencijos tarybą imtis veiksmų savo iniciatyva gali sudaryti pakankamai gerą alternatyvą.

Skųstis galės tik tiekėjai

Teikti skundus Konkurencijos tarybai ir reikalauti šios veiksmų nuo šiol gali tik tiekėjai. Neaišku, ar šis pakeitimas atliktas tikslingai, tačiau įsigaliojus naujai redakcijai, reikalauti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą galės tik tiekėjai, o ne visi „asmenys, kurių interesai yra pažeisti“, kaip buvo anksčiau.

Tai reikštų, kad, pavyzdžiui, kitos mažmeninės prekybos įmonės, arba vartotojų interesus atstovaujančios organizacijos, pastebėjusios nesąžiningą elgesį, nebegalės pareikalauti, kad Konkurencijos taryba imtųsi veiksmų. Nelabai aišku, kodėl prašymus galinčių teikti asmenų ratas buvo šitokiu būdu apribotas.

Žinoma, visada galima su Konkurencijos taryba susisiekti ir prašyti, kad ji veiktų „savo iniciatyva“, tačiau jai atsisakius, nieko realaus daugiau nebus galima pasiekti. Kita, greičiau teorinė, alternatyva: jei suinteresuotas asmuo sugebėtų apskaičiuoti tiesiogiai dėl įstatymo pažeidimo jam kilusią materialinę žalą, tokiu atveju dar būtų galima svarstyti apie privatų ieškinį teisme prieš įstatymą pažeidusią mažmeninės prekybos įmonę. Tačiau, žvelgiant praktiškai, vargu, ar pastaroji alternatyva būtų įmanoma bet kuriems kitiems asmenims, nei tiekėjai.

Kiti pakeitimai

Įstatyme buvo atlikta ir daugiau pakeitimų, tarp kurių keletą galima trumpai paminėti: Mažmeninės prekybos įmonei grąžinus neparduotas tiekėjo prekes, bus privaloma grąžinti ir atitinkamą dalį tam tikrų tiekėjo suteiktų nuolaidų. Taip pat, prailgintas Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo terminas, bei atsirado dviejų metų senaties terminas už įstatymo pažeidimus. Suapvalintos anksčiau litais išreikštos piniginės sumos, dėl ko maksimali bauda už pažeidimus pakilo beveik penkiais tūkstančiais eurų, o pajamų riba, kurią pasiekusi mažmeninės prekybos įmonė patenka į įstatymo taikymo sritį, pakilo iki 116 milijonų EUR.