Apribotos bankų privilegijos įmonių bankroto procese
2017 - 04 - 19
Dar 2002 metais buvo priimta direktyva dėl susitarimų dėl finansinio užstato, tačiau pernai metų pabaigoje ES Teisingumo Teismas pateikė tam tikrus šios direktyvos išaiškinimus. Teismas pasisakė dėl galimybės realizuoti finansinį užstatą, kai skolininkui yra iškelta bankroto byla. Šis sprendimas apribojo bankų ir kitų finansinių įstaigų galimybes greitai ir pirmiau už kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą iš bankrutuojančio skolininko turto.
Finansinio užtikrinimo susitarimai dažnai numatomi juridinių asmenų ir bankų sudarytose kredito sutartyse. Paprastai finansinis užstatas yra negrynieji pinigai. Jis suteikia bankui teisę „nusirašyti“ nuo užstato davėjo banko sąskaitos įsiskolinimo sumą, apie tokį ketinimą net nepranešant užstato davėjui ir neinformuojant jokių valstybės institucijų.
Buvo sukurtas privilegijuotų kreditorių sluoksnis
Iki Teisingumo Teismo sprendimo užstato gavėjas galėjo patenkinti savo reikalavimą iš duoto užstato, net jei užstato davėjui buvo iškelta bankroto byla. Taip iki šiol buvo sukurtas itin privilegijuotų kreditorių sluoksnis, kurių reikalavimas užtikrintas finansiniu užstatu.
Šios privilegijos lėmė, kad tuo metu, kai kiti kreditoriai laukė eilėje, kol bankroto administratorius parduos ir proporcingai paskirstys įmonės turtą pagal įmonių bankroto procesą reglamentuojančias taisykles, finansinio užstato turėtojas galėjo „pasiimti“ finansinį užstatą (pvz. „nusirašyti“ pinigines lėšas nuo bankrutuojančios įmonės sąskaitos) ir taip automatiškai užsitikrinti, kad jo reikalavimai būtų visiškai patenkinti. Patenkinti savo reikalavimą iš užstato jo turėtojas galėjo nepaisant piniginių lėšų įskaitymo į bankrutuojančios įmonės sąskaitą momento ir bankroto proceso stadijos.
Uždrausta realizuoti užstatą po bankroto iškėlimo
Vis dėlto Teisingumo Teismas 2016 m. pabaigoje iš esmės apribojo bankų teisę realizuoti jiems pateiktą finansinį užstatą, jeigu skolininkui yra iškelta bankroto byla, kas turėtų iš esmės pakeisti Lietuvos teismų poziciją, kuomet finansinio užstato turėtojai dažniausiai buvo laikomi privilegijuotais kreditoriais ir jiems nebuvo taikoma įmonių bankroto procedūrose numatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka.
Teisingumo Teismas šį sprendimą priėmė dėl Latvijoje nagrinėtos bylos. Šioje byloje privati įmonė buvo sudariusi su banku tipinę atsiskaitomosios sąskaitos sutartį. Sutartyje buvo numatyta finansinio užstato sąlyga, pagal kurią į privačios įmonės atsiskaitomąją sąskaitą įneštos lėšos pateikiamos kaip finansinis užstatas, siekiant užtikrinti visus banko reikalavimus privačios įmonės atžvilgiu. Po bankroto bylos iškėlimo privačiai įmonei, bankas nuo jos atsiskaitomosios sąskaitos nuskaitė mokestį už sąskaitos aptarnavimą, apskaičiuotą iki bankroto paskelbimo. Tad kilo klausimas, ar bankas galėjo realizuoti finansinį užstatą, neatsižvelgdamas į bankroto bylos iškėlimą užstato davėjui.
Teisingumo Teismas išaiškino, kad užstato gavėjams suteikiama teisė realizuoti užstatą nepaisant to, kad užstato davėjui iškelta bankroto byla, jei finansinis užstatas atitinka tam tikras sąlygas. Viena pagrindinių tokių sąlygų yra finansinis užstato pateikimo momentas. Užstatas turi būti pateiktas (pavyzdžiui, piniginės lėšos į skolininko sąskaitą turi būti įskaitytos) iki bankroto bylos iškėlimo arba bankroto bylos iškėlimo dieną. Jei užstatas pateikiamas bankroto iškėlimo dieną, užstato gavėjas gali realizuoti užstatą tik tokiu atveju, jeigu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie bankroto bylos užstato davėjui iškėlimą. Jei lėšos įskaitomas į banko sąskaitą vėliau, bankas nebetenka teisės jas „nurašyti“.
Teismas taip pat nurodė, kad finansinis užstatas turi būti užstato gavėjo valdomas ar kontroliuojamas. Šis valdymas ar kontrolė, turėtų pasireikšti užstato davėjo nuosavybės teisės į užstatą apribojimu bei užstato gavėjo galimybe realizuoti užstatą, kai atsiranda užstato davėjo pradelstas finansinis įsipareigojimas. Pagal teismo nagrinėtą faktinę situaciją bankas būtų laikomas įgijusiu užstato valdymą ar kontrolę, jei užstatą pateikęs asmuo negalėtų disponuoti (pervesti, „išsigryninti“ ir pan.) į banko sąskaitą įplaukusiomis lėšomis. Jei tokią galimybę skolininkas turi, tokiu atveju laikoma, kad užstato gavėjas neturi užstato valdymo ar kontrolės, todėl neturi teisės realizuoti užstato, jei skolininkui yra iškelta bankroto byla.
Kaip reikėtų elgtis?
Taigi, bankai ir kitos finansinės įstaigos turėtų finansinio užtikrinimo susitarimuose numatyti pakankamą pateikto finansinio užstato valdymą ir kontrolę. Ji turėtų riboti užstato davėjo galimybes disponuoti finansiniu užstatu ir suteikti teisę finansinio užstato turėtojui jį realizuoti, atsiradus užstato davėjo pradelstam įsipareigojimui. Be to, finansinės įstaigos turėtų operatyviai „nurašyti“ įplaukas nuo skolininko sąskaitos tol, kol jo bankroto procesas neįsibėgėjo.
Evelina Liutkutė, advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuota teisininkė