Finansinės korekcijos: tarp teisinės revoliucijos ir pasenusių šablonų

Finansinės korekcijos – terminas, kuris, kalbant apie Europos Sąjungos (ES) finansavimą, kelia baimę net ir labiausiai patyrusiems projektų vykdytojams. Tai tema, kuri išlieka skauduliu, trikdančiu ne tik viešojo sektoriaus ramybę, bet ir stabdančiu realią pažangą regionuose. Lietuvoje vis dar taikoma nusistovėjusi šabloninė praktika – atverčiama viešųjų pirkimų pažeidimų bei finansinių korekcijų lentelė ir korekcijos procentas yra numatomas automatiškai. Visgi ES Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tokia praktika yra netinkama. Kaip išlaviruoti tarp teismų aiškinimų, reguliavimo ir šablonų?

Net gavę teigiamą finansavimo sprendimą, paraiškos teikėjai jaučiasi ne apsaugoti, o įkalinti – laukia ilgi dokumentų derinimai, biurokratinė raizgalynė, o galiausiai ir grėsmė grąžinti, pavyzdžiui, 25 proc. nuo jau įvykdyto projekto. Mat dažniausia problema, su kuria susiduria ES paramos gavėjai ir iš dalies šią paramą skirstančios institucijos yra ta, kad net ir už nežymų viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo pažeidimą taikomos drakoniškos finansinės korekcijos: dažniausiai 10 ar 25 proc. nuo paramos sumos.

Pavyzdžiui, „Keistuolių teatrui” pritaikyta 25 proc. finansinė korekcija dėl laiku nebaigto rekonstrukcijos projekto, nepriduotų dokumentų, viešųjų pirkimų pažeidimų ir fragmentiško rangovo draudimo. Toks sprendimas lėmė 627 tūkst. eurų korekciją ir sukėlė bankroto riziką. Vargu, ar „Keistuolių teatras” būtų planavęs renovaciją žinodamas apie tokius iššūkius.

Tokia situacija sąlygoja esminę problemą – pozicijos neužtikrintumu atgrasoma labai daug paraiškų teikėjų. Jie nenori veltis į biurokratinį procesą ir, kas blogiausia, nusprendžia nieko nedaryti užuot bandę. Jei norime vystyti verslus ir iniciatyvas, paramos sistema turi būti patraukli.

Paanalizuoti pažeidimą

Visgi finansinių korekcijų gairėse yra ir nuoroda, kad skiriama sankcija turi būti proporcinga atliktam pažeidimui. Vis dar gaji nuostata, kad tas proporcingumas jau yra „įskaičiuotas“ į finansinės korekcijos dydį.

Tačiau ES Teisingumo Teismas žengė aiškų žingsnį ir išaiškino kelis esminius pokyčius. Pirmiausia, svarbus kriterijus, į kurį reikėtų atsižvelgti – kokius nuostolius (arba potencialius nuostolius) pažeidimas sukelia ES biudžetui. Tai reiškia, kad ne bet koks viešųjų pirkimų pažeidimas sąlygoja finansinių korekcijų taikymą. Todėl, viešuosius pirkimus administruojanti institucija, atlikusi pažeidimo tyrimą, turi įrodyti, kad dėl identifikuoto pažeidimo nukentėjo ES biudžetas.

Kitas kertinis išaiškinimas – finansinės korekcijos turi būti taikomos ne automatiškai, o tik individualiai įvertinus pažeidimo poveikį. Teismas akcentavo, jog kiekvienas atvejis turi būti išsamiai išnagrinėtas ir įvertintas atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes.

Iki šiol viešuosius pirkimus administruojančių institucijų aprašuose nebuvo vertinama konkreti pirkimo situacija, konkurencinė aplinka ir kitos detalės. Buvo pateikiamas tik šabloninis automatiškai paruošta informacija.

Institucijos nesusikalba?

Pagrindinė institucija, kuri prižiūri viešųjų pirkimų vykdymą – Viešųjų pirkimų tarnyba. Dažnas atvejis, kai pastaroji sako, kad pažeidimas yra menkas ir formalus, tačiau nesukelia jokių pasekmių. Tačiau tą patį pažeidimą administruojanti institucija, pavyzdžiui, Centrinė viešųjų pirkimų agentūra, gali jį vertinti visai kitaip.

Visgi administruojančios institucijos funkcija yra ES lėšų priežiūra – jų tinkama deklaracija ir panaudojimas. Žalos identifikavimas, o ne paties pažeidimo nustatymas, yra jų pagrindinė pareiga. Todėl, jei Viešųjų pirkimų tarnyba, kurios pagrindinė funkcija yra užtikrinti, kad viešieji pirkimai atitiktų įstatymus, pasako, kad nemato pažeidimo arba nustato, jog jis nereikšmingas, administruojanti institucija turėtų su šiuo vertinimu sutikti. Visgi kol kas dar vyrauja ydingas požiūris, kad tie, kas sprendžia dėl pinigų, gali priimti ir kitus sprendimus. Tai yra, administruojančios institucijos, kurios prižiūri ES lėšų nešvaistymą, turi teisę pasisakyti ir dėl viešųjų pirkimų pažeidimų.

Be to, aiškumo perkančiosioms organizacijoms neprideda ir tai, kad skirtingi teismai kitaip vertina pažeidimus. Pavyzdžiui, bendrosios kompetencijos teismai supranta problemas ir iššūkius, adaptuoja sprendimus pagal situacijas, tačiau administraciniai teismai laikosi labai kategoriškos ir labai formalios pozicijos dėl Viešųjų pirkimų įstatymo taikymo.

Šioje painioje situacijoje, visgi, galima įžvelgti ir galimybių. Teisinė aplinka, ekosistema įgalina administruojančias institucijas išlaisvinti savo kūrybiškumą ir vertinant pažeidimus elgtis ne vadovaujantis šablonais, o analizuojant kiekvieną situaciją individualiai.