Globali prekybos rinka siūlo daug galimybių Lietuvos verslui. Tačiau už jos slypi ir įvairios sukčiavimo schemos, apimančios pinigų plovimą ir sankcijų apėjimą. Šiais laikais atitiktis sankcijoms ir pinigų plovimo prevencijos užtikrinimas – jau ne tik bankų ar teisininkų darbo dalis, tačiau ir kiekvieno verslo vadovo bei darbuotojų atsakomybė. Vienas neapdairus sandoris gali reikšti ne tik amžiams sugadintą reputaciją, bet ir lemti didžiules teisines bei ekonomines pasekmes. Kur kyla didžiausios rizikos paslysti? Kaip išvengti klaidų?

Nukreipiant verslą į užsienio šalis arba vykdant operacijas su užsienio partneriais reikia įsivertinti ne tik verslo plėtros galimybes bei pelningumą, bet ir paslėptus pavojus, kurie kyla vykdant net iš pažiūros paprastas operacijas. Ribojimai ypač aktualūs eksportuojant dvejopo naudojimo ar prabangos prekes, taip pat teikiant IT paslaugas, kurios lengvai peržengia valstybių sienas – net licencijos suteikimas netinkamam subjektui gali būti laikomas pažeidimu.

Maži verslai – lengvi taikiniai

Neretai rinkoje pasigirsta nuogąstavimų, kad pinigų plovimo prevencija ar sankcijos tik bankų arba teisininkų reikalas, tačiau ar tikrai taip yra iš tiesų? Neabejotinai ne.

Tais atvejais, kai bankų stebėsenos sistemos veikia puikiai, būtent smulkusis verslas ir vartotojai tampa lengvu taikiniu, kaip „praplauti pinigus“ arba apeiti sankcijas. Suprantama, kad mažesniuose verslo subjektuose resursai yra riboti, o norint įgyvendinti pinigų plovimo prevencijos ir sankcijų reikalavimus pilna apimtimi, reikia ne tik atitinkamo kiekio žinių, bet ir žmogiškųjų bei technologijų resursų, kad bet kokie pinigų plovimo ar sankcijų apėjimo atvejai būtų nustatyti. Čia ir prasideda problema. Resursų trūksta, o rizika pakliūti didėja.

Didelė rizika – mokėjimų operacijos

Mokėjimai yra viena iš pinigų plovimo ir sankcijų apėjimo formų. Net jei mokėtojas ar gavėjas atrodo aiškus ir patikrintas, pasitaiko atvejų, kai fone veikia trečiasis asmuo kaip mokėtojas arba gavėjas, kuris yra sankcionuotas subjektas arba tampriais ryšiais susijęs su sankcionuotais subjektais (per vadovus, akcininkus ir pan.).

Kartais tikrasis naudos gavėjas būna sankcionuotas, tačiau jo vardas atsiranda tik sandorio dokumentuose, o pačiuose mokėjimuose jis tiesiogiai nefigūruoja. Tokiais atvejais naudojamos sudėtingos sandorių bei piniginių operacijų schemos, kad bankams ar sandorio šalims būtų sunkiau pastebėti pažeidimus. Vadinasi, verslo vaidmuo šiuo atveju ypatingai svarbus norint nustatyti tokius galimus sankcijų apėjimo atvejus.

Jei įmonė praleidžia svarbias detales ir vis dėlto inicijuoja mokėjimą, bankas gali jį sustabdyti, atlikti papildomas patikras, užšaldyti lėšas ir informuoti atsakingas institucijas. Be atsakomybės pagal įstatymus, verslui tokie sustabdymai gali reikšti ir sutartinę atsakomybę, jei mokėjimai neatliekami laiku ne dėl kontrahento nepriklausančių aplinkybių. Ypač, jei kontrahentas nėra tiesiogiai sankcionuotas.

Atsakomybė be išimčių

Smulkesni verslai dažnai klaidingai mano, kad tokie reikalavimai yra skirti tik bankams ar stambioms įmonėms. Vis dėlto tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai atsakomybę numato visiems juridiniams asmenims, nepriklausomai nuo dydžio.

Jei neužtraukiama baudžiamoji atsakomybė, tai tarptautinių sankcijų pažeidimas pagal Tarptautinių sankcijų įstatymą gali lemti piniginę baudą skaičiuojamą dešimtimis tūkstančių. Pavyzdžiui, atsakingos institucijos už tarptautinių sankcijų pažeidimus gali skirti baudą nuo 50 iki 100 procentų prekių, paslaugų arba lėšų, kurios buvo tarptautinių sankcijų pažeidimo dalykas, vertės, arba baudą nuo 10 000 iki 50 000 eurų, kai tarptautinių sankcijų pažeidimo dalykas nėra prekės, paslaugos arba lėšos.

Jei sankcijų reikalavimai bus pažeisti ar įmonė bus įtraukta į pinigų plovimo schemą reikės ne tik susimokėti. Reputacijos žala gali būti milžiniška, pradedant nuo verslo partnerių, sutarčių, užsakymo praradimo, baigiant sunkumais pritraukiant ar išlaikant darbuotojus, apribojimus dalyvauti viešuosiuose ir privačiuose konkursuose, iššūkiais parduodant produktus, ieškant naujų klientų.

Ko imtis verslui?

Kaip matyti iš pavyzdžių, rizikų daug, tačiau tai nereiškia, kad verslas turi stabdyti plėtrą. Atvirkščiai – tinkamai pasiruošus galima išvengti skaudžiausių pasekmių. Pirmiausia būtina įsivertinti rizikas ir suprasti, kokią veiklą įmonė vykdo, kokie apribojimai jai gali būti taikomi, kur dažniausiai pasireiškia pinigų plovimo atvejai ir kokie sankcijų reikalavimai yra aktualūs.

Toliau svarbu turėti aiškias vidines procedūras, leidžiančias valdyti rizikas kasdienėje veikloje. Partnerių, susijusių asmenų, prekių ar tiekimo grandinės tikrinimas turi būti sistemingas, o atsakingi darbuotojai – žinoti ne tik ką patikrinti, bet ir kaip elgtis gavus rezultatus: kokią informaciją surinkti, kieno pritarimą gauti, kam pranešti. Kiekviena įmonė turėtų rinkti, o vėliau patikrinti ir analizuoti duomenis iš patikimų šaltinių – tiek viešų, tiek privačių. Tai reiškia sankcijų sąrašų tikrinimą, partnerių jurisdikcijos ir savininkų struktūros bei teikiamų produktų ir paslaugų, tiekimo grandinės analizę, specialių tikrinimo įrankių naudojimą. Jei partnerio struktūra neaiški arba jis veikia per tarpininkus, tokia partnerystė turėtų kelti rimtų abejonių.

Ne mažiau svarbi yra nuolatinė mokėjimų kontrolė. Atsiskaitymus turėtų vykdyti tik sandorio šalys, todėl operacijos per trečiuosius asmenis ar grynaisiais pinigais kelia riziką. Įmonės privalo stebėti įeinančius ir išeinančius mokėjimus, nedelsiant identifikuoti neautorizuotas operacijas, atkreipti dėmesį į skubius pavedimus be aiškių paaiškinimų, neįprastai dideles sumas ar dirbtinį sandorių skaidymą.

Nuolatinis stebėjimas ir „raudonos vėliavos“

Prevencijos dalis yra ir partnerių nuolatinis stebėjimas. Rizika neapsiriboja vien tik santykių pradžia – įmonė gali tapti sankcionuota ir bendradarbiavimo eigoje. Todėl svarbu turėti aiškų duomenų atnaujinimo periodiškumą, atlikti vidaus auditą, pasitikrinti, ar procedūros įgyvendinamos laiku, ir kiek tai įmanoma – sekti, kur galutinai nukeliauja prekės (tiekimo grandinės analizę). Tai padeda ne tik užtikrinti atitiktį, bet ir išvengti reputacijos žalos.

Ypatingą reikšmę turi ir įspėjamųjų ženklų atpažinimas. Įtarimų turi kelti situacijos, kai: partneris nenoriai dalinasi arba atsisako pasidalinti informacija apie savo įmonę, jos veiklą, akcininkus, naudos gavėjus; pasiūlomas netipinis atsiskaitymo būdas (pavyzdžiui, įprastai atsiskaitymai vykdomi bankiniu pavedimu, o verslo partneris paprašo mokėjimo grynaisiais pinigais, kriptovaliuta ar per nebankines institucijas); partnerio įmonė įsteigta neseniai, bet siūlo didelės vertės pirkimą, stambų sandorį; sandorio struktūra ar mokėjimai dirbtinai skaidomi, neįprasti, neatitinka rinkos praktikos be aiškios argumentacijos; dokumentai ar mokėjimų detalės (sąskaitos, gavėjai, mokėtojai, mokėjimo paskirtys ir pan.) nuolat keičiasi; neaiški verslo logika (pvz., verslo partneris užsiima visiškai kita verslo veikla nei numatytas užsakymas; numatomas didelis užsakymas, nors verslo partnerio apyvarta labai maža ir pan.). Tokios „raudonos vėliavos“ yra signalas stabtelėti ir atlikti papildomą patikrą.

Sutartinės apsaugos

Galiausiai, rizikų valdymas neįmanomas be apsauginių mechanizmų sutartyse. Jose turi būti aiškiai numatyta, kas nutinka, jei paaiškėja, jog partneris ar jo susiję asmenys yra sankcionuoti, ar jei prekės patenka į draudžiamas jurisdikcijas. Sutartys turėtų reglamentuoti galimybę jas nutraukti ir sutartinę atsakomybę, riboti perpardavimus ar logistiką į draudžiamas šalis, uždrausti/apriboti tarpininkavimo modelius. Tokios priemonės suteikia įmonei galimybę kontroliuoti rizikas ir greitai reaguoti į pasikeitusias aplinkybes.

Prevencija reikalauja pastangų, tačiau jų kaina visada bus mažesnė nei reputacijos praradimas ar finansinės sankcijos.