Viešųjų pirkimų sistema veikia tik tada, kai užtikrinama pusiausvyra tarp konkurencijos apsaugos ir sutartinių santykių stabilumo. Nauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis šią pusiausvyrą sustiprino – tiekėjams patvirtinta galimybė ginčyti neteisėtus viešo pirkimo sutarties pakeitimus, tačiau kartu aiškiai nustatytos ribos, kada ir kokiu mastu tiekėjai gali dalyvauti po pirkimo sudarytos sutarties teisiniuose santykiuose.
Teismo suformuota pozicija užtikrina, kad konkurencijos apsauga ir sutarčių stabilumas veiktų kartu, o ne vienas kito sąskaita.
Ginčyti galima, kai daromi neteisėti viešo pirkimo sutarties pakeitimai
Teismas konstatavo, kad viešojo pirkimo sutarties pakeitimai, atlikti pažeidžiant viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus, gali būti ginčijami tiekėjo, veikiančio rinkoje ir galinčio pagrįsti, kad tokiais pakeitimais buvo apribotos jo galimybės dalyvauti naujame pirkime. Tai reikšmingas signalas tiekėjams: net ir nelaimėjus pirkimo, galima teisiškai reaguoti į situacijas, kai po sutarties sudarymo ji faktiškai pakeičiama taip, kad iškreipiama konkurencija.
Tokie pakeitimai dažniausiai pasireiškia nepagrįstu sutarties vertės padidinimu, objekto ar darbų apimties išplėtimu. Tai ne formalūs, o iš esmės konkurenciją veikiantys veiksmai. Ši praktika ilgą laiką yra viena iš jautriausių pirkimų rinkos vietų: sutartys pasirašomos vienomis sąlygomis, bet neretai pasitaiko, kai vykdomos visai kitomis. Taigi tiekėjai turi instrumentą tokią situaciją skųsti ir taip ginti konkurencijos aplinką.
Ribos: tiekėjai negali kontroliuoti sutarčių vykdymo
Tuo pat metu Aukščiausiasis Teismas padarė labai aiškų atskyrimą: tiekėjai, kurie nėra sutarties šalys, neturi teisinės galios kištis į teisėtai vykdomos sutarties eigą. Tai reiškia, kad tiekėjai negali reikalauti, jog perkančioji organizacija taikytų sankcijas konkurentui, nutrauktų sutartį, reikalautų netesybų, nesutiktų su jų mažinimu ar imtųsi kitų veiksmų, jeigu pati perkančioji organizacija tam nemato pagrindo.
Ši pozicija grindžiama sutarties uždarumo principu, kuris yra viena iš stabilios pirkimų sistemos atramų. Sutartiniai santykiai egzistuoja tik tarp tos sutarties šalių, ir trečiosios šalys negali jų valdyti.
Pandoros skrynia lieka uždaryta
Tiekėjų bandymai įgyti plačią kontrolę sutarčių vykdymo stadijoje kurtų nestabilią ir neprognozuojamą sistemą. Jei kiekvienas nelaimėjęs tiekėjas galėtų ginčyti sutarties vykdymą, pirkimų rinka virstų nuolatinių procesų ir ginčų lauku. Tokia situacija keltų riziką ne tik atskiriems pirkimams, bet ir visos sistemos veiksmingumui: projektai strigtų, administracinė našta augtų, o realus konkurencijos skatinimas būtų pakeistas teisinėmis manipuliacijomis.
Teismas aiškiai atmetė tokią galimybę. Sutartinių santykių stabilumas yra ne mažiau svarbus nei konkurencijos apsauga, todėl ribos čia būtinos.
