2025 m. I–III ketv. Lietuvoje pradėti 786 įmonių bankroto procesai – 10,7 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Vis dėlto greta šio mažėjimo matyti ir kita tendencija – restruktūrizavimo procesų skaičius išaugo 53,6 proc., o tai rodo, kad daugiau įmonių finansinius sunkumus mėgina spręsti ne bankrotu, o restruktūrizuojantis.

Iš viso per šį laikotarpį buvo pradėti 43 nauji restruktūrizavimo procesai, iš jų 8 vėliau nutraukti. Iš 786 pradėtų bankroto procesų 22 taip pat vėliau buvo panaikinti. Šie skaičiai leidžia kalbėti ne tik apie mažėjantį bankrotų mastą, bet ir apie ryškėjantį verslo siekį stabilizuoti veiklą bei išvengti galutinio pasitraukimo iš rinkos.

Didžiausias bankroto procesų skaičiaus sumažėjimas užfiksuotas transporto ir sandėliavimo sektoriuje. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo išskirtinai didelis tokių procesų skaičius šiame sektoriuje 2024 metais. Pastebima, kad restruktūrizavimo procesų augimą reikšmingai paveikė didelio masto teisminiai procesai žemės ūkio ir maisto gamybos bendrovėje „AUGA Group“ bei jos dukterinėse įmonėse.

Kas liks kaltas dėl nemokumo ginčų?

Šiandien nemokumo procesas retai apsiriboja vien bylos iškėlimu įmonei. Didėjant kreditorių aktyvumui, teismuose vis dažniau nagrinėjami ginčai dėl kreditorių reikalavimų, sandorių ginčijimo ar bankroto pripažinimo tyčiniu.

Nemokumo procesų metu vertinama ir tai, kaip iki nemokumo bylos iškėlimo elgėsi jos vadovai, akcininkai. Pavyzdžiui, jei nustatoma, kad vadovas delsė pradėti nemokumo procesą ar priėmė sprendimus, kurie pablogino įmonės finansinę padėtį, atsiranda asmeninės atsakomybės rizika, sprendžiama dėl baudų vadovams skyrimo, laikino draudimo eiti vadovaujančias pareigas. Vis dažniau keliami klausimai dėl akcininkų atsakomybės ir žalos atlyginimo bankrutavus įmonei.

Nemokumo bylose taip pat vertinama, ar vadovai laiku kreipėsi dėl bylos iškėlimo, ar nebuvo sudaryta nuostolingų sandorių, pažeista atsiskaitymo su kreditoriais tvarka, ar įmonės veikla ir turtas nebuvo perkelti kitai bendrovei. Šiame kontekste minimas ir vadinamasis Fenikso sindromas, kai artėjant bankrotui veikla, turtas ar klientai perkeliami į kitą įmonę, o senoji paliekama su neįvykdytais įsipareigojimais.

Tikėtina, kad tokių bylų daugės, nes kreditoriai vis aktyviau gina savo interesus, o nemokumo administratoriai vis dažniau analizuoja laikotarpį iki bankroto.

Gelbėjimosi ratas verslui

Restruktūrizavimas šiandien vis dažniau tampa realia alternatyva bankrotui. Jis leidžia įmonei stabilizuoti veiklą, tartis su kreditoriais ir ieškoti būdų išsaugoti verslą, o ne jį užbaigti. Be to, skirtingai nei bankroto procese, restruktūrizavimo metu juridinio asmens valdymo organai nepraranda įgaliojimų ir toliau vadovauja įmonei.

Kai kuriais atvejais galimybė išsaugoti veiklą atsiranda ir jau pradėjus bankroto procesą. Jis gali būti nutrauktas, jei įmonė įgyja galimybę atsiskaityti su kreditoriais, sudaroma taikos sutartis arba kreditoriai atsisako savo reikalavimų. Kartais bankroto procesas nutraukiamas ir dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

Svarbiausia – reagavimo laikas

Verslo praktika rodo, kad nemokumo situacijų išvengti pavyksta ne visada. Tačiau lemiama tampa ne pati krizė, o tai, kada ir kaip į ją reaguojama. Laiku priimti sprendimai gali turėti reikšmės ne tik įmonės ateičiai, bet ir vadovo ar akcininko asmeninei atsakomybei.

Finansinius sunkumus patiriančiam verslui svarbiausia ne delsti, o kuo anksčiau įvertinti situaciją ir imtis veiksmų. Reguliarus finansinių rodiklių stebėjimas, realistiškas pinigų srautų planavimas ir ankstyvas rizikų aptarimas leidžia laiku pastebėti problemas ir ieškoti sprendimų dar iki tol, kol jos tampa nebevaldomos.

Ne mažiau svarbu vadovams turėti aiškų pagrindimą priimamiems sprendimams ir palaikyti nuoseklų dialogą su kreditoriais. Kuo anksčiau pradedama kalbėtis su kreditoriais, tuo daugiau galimybių susitarti ir rasti sprendimą, kuris leistų išsaugoti verslą.

Toks atsargesnis ir skaidresnis veikimas svarbus ir dėl to, kad daugėjant ieškinių vadovams ir akcininkams jų atsakomybės klausimas tampa vis aktualesnis. Vis dėlto tai neturėtų atgrasyti nuo sprendimų priėmimo – priešingai, turėtų skatinti veikti atsakingiau ir labiau apgalvotai.