Viešųjų pirkimų reforma: palengvėjimas verslui ar iššūkis skaidrumui?

Viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje – lyg laikrodis: jo tikslumas lemia, kaip paskirstomi milijonai valstybės biudžeto  lėšų. Nenuostabu, kad kiekvienas pokytis šioje srityje sulaukia nemažo atgarsio – tiek iš verslo, tiek iš perkančiųjų organizacijų. Šiuo metu Ekonomikos ir inovacijų ministerijos parengti įstatymų pakeitimai viešųjų pirkimų srityje žada pokyčius. Ar jie įneš aiškumo? O gal tik kels dar daugiau klausimų?

Pokyčių tikslas aiškus – supaprastinti procedūras, sumažinti administracinę naštą ir paskatinti tiek smulkųjį, tiek socialinį verslą aktyviau dalyvauti pirkimuose.  Verslas, ypač smulkusis verslas ir perkančiosios organizacijos džiūgauja, nes priėmus siūlomus pakeitimus jiems teks mažesnė biurokratinė našta. Tačiau laimės ne visi – viešųjų pirkimų sistema turi būti ne tik efektyvi, bet ir skaidri. Jei viena pusė bus paaukota dėl kitos, galime netekti pusiausvyros.

Mažiau taisyklių – daugiau galimybių verslui

Vienas pagrindinių pakeitimų – siūloma didinti mažos vertės pirkimų ribas. Prekėms ir paslaugoms – nuo 70 tūkst. iki 80 tūkst. eurų be PVM, statybos darbams – nuo 174 tūkst. iki 300 tūkst. eurų be PVM. Taip pat numatomas žodinių sutarčių ribos padidinimas iki 20 tūkst. eurų, dabar ši riba siekia 15 tūkst. eurų be PVM.

Siūlomas sprendimas atsisakyti privalomų rinkos konsultacijų, o jų vietoje numatyti pareigą pirkimo dokumentuose nurodyti kokių konkurencijos skatinimo veiksmų buvo imtasi, žymi postūmį nuo formalumo prie veiksmų esmės. Tai sveikintinas pokytis, kuris skatintų perkančiąsias organizacijas aktyviau analizuoti rinką ir tikslingiau planuoti pirkimus, o ne apsiriboti privalomu konsultacijos „fiksavimu“. Kita vertus, reali šio mechanizmo nauda priklausys nuo to, ar perkančiosios organizacijos bus pasirengusios tokį lankstumą naudoti atsakingai.

Taip pat svarbus siūlymas – supaprastintų pirkimų atvejais vertinti viso pasiūlymo (ne tik kvalifikaciją) atitikimą keliamiems reikalavimams ne visų dalyvių, o tik laimėtojo. Tai puiki papildoma priemonė mažinti administracinę naštą ir spartinti pirkimus, kai pasiūlymo vertinimo kriterijus – kaina.

Standartizuoti dokumentai – greitis ar grėsmė?

Reformoje numatyta pareiga naudoti Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) patvirtintus tipinius pirkimo dokumentus. Idėja labai gera – centralizuotas turinys, mažesnė dokumentų rengimo našta ir klaidų tikimybė, daugiau standartizacijos. Tačiau praktikoje matyti kita realybė: net ir patvirtintos VPT patvirtintų sutarčių tipinės sąlygos dažnai yra kvestionuojamos, ypač kai pirkimus iš anksto tikrina ES lėšas administruojančios institucijos.

Norint, kad šis pakeitimas iš tiesų būtų efektyvus, būtinas institucijų bendradarbiavimas, susitarimas dėl dokumentų pritaikymo ir aiški metodika, kaip elgtis specifiniais atvejais. Antraip, dokumentas gali virsti tik dar vienu formaliu šablonu, kuris nepadeda nei greičiui, nei aiškumui.

Viešieji pirkimai be viešumo

Siūlymas atsisakyti pareigos viešinti laimėjusio pasiūlymo ir sutarties tekstus yra vienas labiausiai kritikuojamų. Toks pokytis kelia realią riziką viešųjų pirkimų skaidrumui.

Viešieji pirkimai yra susiję su tinkamu ir efektyviu valstybės lėšų panaudojimu, todėl visuomenė ir rinkos dalyviai turi teisę žinoti, kaip jos panaudojamos. Skaidrumas yra būtina sąlyga pasitikėjimui valstybe, sistema ir sąžiningai konkurencijai užtikrinti. Tiekėjams būtina turėti galimybę susipažinti su laimėjusiais pasiūlymais, sudarytomis sutartimis,  vertinti kainodarą ir ruoštis konkurencingesniems pasiūlymams ateityje.

Tiekėjų kvalifikacijos duomenų konfidencialumo iššūkiai

Kartu siūloma nustatyti, kad perkančiosios organizacijos kiekvieno pirkimo metu turėtų vertinti, ar tiekėjų pateikta informacija apie pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, subrangovų kvalifikaciją nėra tokio pobūdžio, kuriam esant viešinimas pažeistų tiekėjo įsipareigojimus trečiosioms šalims ar pakenktų jo komerciniams interesams.

Šis pakeitimas galėtų prisidėti prie didesnio tiekėjų pasitikėjimo sistema ir paskatinti juos aktyviau dalyvauti pirkimuose. Tačiau svarbu pažymėti, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus tiekėjų kvalifikacijos duomenys paprastai nelaikomi konfidencialiais. Todėl praktinis šių nuostatų taikymas reikalauja labai aiškių ribų ir kriterijų.

Nauji standartai patikimumui ir socialiniam poveikiui

Tiekėjų patikimumo vertinimo srityje siūloma aiškiau apibrėžti, kada esminis sutarties pažeidimas lemia tiekėjo įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Taip pat trumpinamas buvimo sąraše terminas – nuo trejų iki dvejų metų. Šis sutrumpinimas sveikintinas, tačiau ar nepakaktų vienerių metų termino, tam, kad būtų pasiektas šios priemonės poveikis? Tai leistų tiekėjams dar greičiau susigrąžinti reputaciją ir aktyviai dalyvauti pirkimuose. Visgi net patekus į sąrašą, išlieka galimybė dalyvauti pirkimuose, pateikiant „apsivalymo“ priemones – perkančioji organizacija vertina jų pakankamumą.

Oficialaus „patvirtintų tiekėjų“ sąrašo kūrimas teoriškai atrodo kaip centralizuotas sprendimas, tačiau praktikoje gali dubliuoti jau esamą nusistovėjusią tvarką dėl dokumentų išdavimo.Dokumentus tiekėjai vis tiek turės surinkti, papildomas jų pateikimas dar vienaiinstitucijai neeliminuos administracinės naštos, o ją tik padidins. Be to, net ir esant sąraše, perkančioji organizacija galės reikalauti papildomų pažymų.

Socialinio verslo srityje mažinamas reikalavimas dėl nepalankioje padėtyje esančių darbuotojų – nuo 50 iki 30 proc. Taip pat įtvirtinama galimybė vykdyti supaprastintą pirkimą neskelbiamų derybų būdu, kai prekės ar paslaugos perkamos iš socialinio verslo ir bent vienas sutartį vykdysiantis darbuotojas priklauso darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų grupei.

Pabaiga verta pritarti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pozicijai – šie pakeitimai gali realiai prisidėti prie labiausiai pažeidžiamų grupių įdarbinimo ir sudaryti paprastesnes galimybes socialiniam verslui dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.