Gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymo painiava

Šių metų birželio 28 d. Lietuvoje įsigaliojo Gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymas. Dokumentas, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Europos Sąjungos direktyva, vertinamas kaip dar vienas žingsnis į socialiai teisingesnę visuomenę. Juo siekiama užtikrinti, kad žmonės su negalia ar kitais fiziniais, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimais galėtų dalyvauti kasdieniame gyvenime bei skaitmeninėje ekonomikoje nepatirdami reikšmingų barjerų. Tačiau verslo akimis tai – ir papildomi painūs įpareigojimai, sunkiai įgyvendinami praktikoje.

Šis įstatymas keičia ne tik tai, kokie produktai gali būti siūlomi rinkai, bet ir tai, kaip turi būti teikiamos paslaugos. Kalbama ne tik apie naujai sukurtus įrenginius, tokius kaip mokėjimo ar tam tikrus savitarnos terminalus, elektronines skaitykles – prieinamumo reikalavimai taikomi ir banko paslaugoms, oro, autobusų transporto paslaugoms, elektroninės prekybos svetainėms ir jose pateiktai informacijai.  Šie prieinamumo reikalavimai viešajame sektoriuje nėra naujovė, tačiau naujuoju įstatymu siekta suvienodinti Europos Sąjungoje taikomus prieinamumo reikalavimus tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuje.

Kas atsakingas – gamintojas ar paslaugos teikėjas?

Daugiausia praktinių klausimų verslui kelia tai, kam konkrečiai tenka pareiga užtikrinti įrenginio ar paslaugos prieinamumą. Teoriškai – atsakomybė tenka tam, kas gaminį pateikia į rinką (tai yra gamintojui, importuotojui, platintojui ir kt.). Tačiau jei paslaugų teikėjas, vykdantis veiklą, kuri patenka į įstatymo taikymo sritį, pats nusprendžia naudoti nepritaikytą gaminį – atsakomybė krenta ir jam. Tai dvigubas mechanizmas, kuris praktikoje užtikrina įsipareigojimų įvykdymą iš visų įstatymu įpareigotų asmenų.

Kitas keblus klausimas – kam tenka mokėjimo terminalų pritaikymo pareiga. Šie mokėjimo funkcijai atlikti skirti gaminiai priskirti prie ypatingos svarbos gaminių, todėl visi subjektai, naudojantys juos įstatyme numatytų paslaugų teikimui, turi užtikrinti jų prieinamumą. Jei teikiamos paslaugos, kurios nėra numatytos įstatyme, pareiga užtikrinti tokių terminalų prieinamumą kyla tik tiems, kurie juos pateikė į rinką. Tuo tarpu kiti  savitarnos terminalai, pavyzdžiui, bankomatai ar transporto bilietų aparatai, privalo būti pritaikyti konkrečių paslaugų teikėjų, priklausomai nuo jų veiklos, pavyzdžiui, teikiantiems banko ar oro transporto paslaugas. Svarbiausia čia tai, kad atsakomybė niekur nedingsta, net jei įrenginys įsigytas iš trečiosios šalies – jei juo naudojamasi, atsakomybei pagrindas pagal įstatymą išlieka.

Verslui klausimų kyla ir dėl elektroninės prekybos paslaugų prieinamumo. Įstatymas reikalauja, kad visa pirkimo kelionė svetainėje būtų prieinama – nuo prekės aprašymo iki užsakymo, mokėjimo ir informacijos apie pristatymą pateikimo, neapimant reklaminio turinio. Tokioms įmonėms teikiant paslaugas nuotoliniu būdu pareiga užtikrinti mokėjimo ar kitų savitarnos terminalų prieinamumą nekyla, net jei įmonė taip pat vykdo ir fizinę prekybą. Taip yra todėl, kad įstatyme apibrėžtos asmenims su negalia jautriausios ekonominės veiklos sritys, o tuo pačiu siekta verslui neuždėti nepakeliamos naštos.

Prieinamumas – ne tik funkcija, bet ir forma

Nors šis įstatymas dažnai pristatomas kaip techninių reikalavimų teisės aktas, iš tikrųjų tokie reikalavimai tiesiogiai veikia ir kliento patirtį. Prieinamumas – ne tik technologinė atitiktis. Tai ir turinio suprantamumas, dizaino aiškumas, informacijos perteikimas alternatyviais būdais: garsiniu, vizualiniu, tekstiniu formatu. Vartotojui su regos, klausos ar kognityviniais sutrikimais tai gali būti skirtumas tarp galimybės naudotis paslauga ir visiškos atskirties.

Pavyzdžiui, bankas turi užtikrinti, kad tapatybės nustatymas, el. parašai, mokėjimo funkcija, o taip pat ir veikloje naudojami bankomatai  būtų prieinami kuo daugiau vartotojų, įskaitant asmenis su negalia. Tuo pačiu reikalaujama, kad informacija apie šias paslaugas būtų pateikta ne vien tekstu,bet ir papildyta alternatyviais formatais, aprašymais, kontrastu, lengvai skaitomu šriftu.

Techniniai standartai, tokie kaip EN 301 549 ar „Web Content Accessibility Guidelines“, yra pagalbinės priemonės, bet įstatymas nesuteikia konkretaus reikalavimų šablono. Kaip tiksliai įgyvendinti reikalavimus – lieka verslo atsakomybė. Todėl organizacijos turi ne tik įsigilinti į taisykles, bet ir realiai investuoti į savo informacinių technologijų, vartotojų patirties gerinimo ir turinio kūrimo procesus.

Laikas pradėti veikti

Įstatyme numatytas pereinamasis laikotarpis iki 2030 m. birželio 28 d., tačiau jis taikomas tik tam tikromis aplinkybėmis. Paslaugų teikėjai gali laikinai naudoti senus, nepritaikytus įrenginius, jei jie įsigyti iki įstatymo įsigaliojimo. Tačiau tai netaikoma pačioms paslaugoms ir naujai pateikiamai informacijai. El. prekybos svetainės, paslaugų aprašymai ar klientų sąsajos turi būti pritaikytos iš karto po įstatymo įsigaliojimo, kai sudaromos naujos sutartys su vartotojais. Anksčiau sudarytos sutartys galioja be pakeitimų iki jų termino pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip iki 2030 m. birželio 28 d.

Baudos – ne simbolinės. Už reikalavimų nesilaikymą gali būti skirta nuo 500 iki 2 500 eurų bauda, pažeidimai kartojasi – iki 6 500 eurų bauda,  o jei dėl jų nukenčia vartotojas – net iki 15 000 eurų. Bet svarbesnė nei finansinė atsakomybė – reputacijos kaina. Vienas nepasitenkinusio vartotojo komentaras gali virsti viešųjų ryšių  krize, ypač kai kalbame apie jautrias temas, tokias kaip lygybė, diskriminacija ir prieinamumas.

Todėl verslas turi ne tik laikytis teisės – jis turi parodyti, kad rūpi. Prieinamumas – tai ne vien įstatymo eilutė, tai įmonės brandos, socialinės atsakomybės ir tikro įsiklausymo ženklas. Kuo anksčiau bus pradėtas sistemingas pasiruošimas, tuo mažesnė rizika, kad pokyčiai taps krize.