Artėjant RRF projektų pabaigai, vis dažniau kyla nepatogus, bet neišvengiamas klausimas – kas bus atsakingas, jei projektas nebus įgyvendintas laiku ir finansavimas bus prarastas?
RRF (angl. Recovery and Resilience Facility) – ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė, iš kurios Lietuvai skirta apie 2,2 mlrd. eurų investicijų. Šie pinigai skirti reformoms ir viešiesiems projektams, o jų panaudojimas griežtai susietas su terminais.
Būtent čia ir prasideda problemos – kylant nesutarimų dėl terminų aiškinimo, atsiranda reali rizika į juos netilpti, todėl artėjant projektų pabaigai didėja ir įtampa tarp projekto dalyvių.
Pralaimėtojomis nenorinčios likti perkančiosios organizacijos ima spausti tiekėjus – net nutraukia sutartis, įtraukia į nepatikimų tiekėjų sąrašus, svarsto reikalauti nuostolių atlyginimo. Tiekėjai ginasi teismuose ir bando įrodyti, kad dėl vėlavimų nėra kalti.
Bet realybėje laimėtojų šiuose konfliktuose įprastai nebūna. Perkančiosios organizacijos praranda finansavimą ir planuotą rezultatą, tiekėjai susiduria su finansiniais ir reputaciniais nuostoliais, o abi pusės įstringa ilguose teisiniuose ginčuose. Todėl svarbiausias klausimas šiandien – ne kas kaltas, o kaip tokių situacijų išvengti.
Netikslios pirkimo sąlygos– dažniausia problemos pradžia
Įstatymas reikalauja, kad pirkimo dokumentai būtų aiškūs ir nedviprasmiški. Bet praktikoje taip būna ne visada.
Dažnai perkančiosios organizacijos tikisi, kad sutartis bus įvykdyta iki projekto pabaigos, tačiau tai aiškiai neparašo pirkimo dokumentuose. Kartais net susidaro paradoksali situacija – sutarties įgyvendinimo terminas ilgesnis nei paties RRF projekto.
Tokiose situacijose, kilus ginčui, atsiranda daug interpretacijų, o galutinį žodį dažnai tenka tarti teismams.
Teismai žiūri ne tik į sutartį, bet ir į elgesį
Teismai vertina ne tik tai, ar sutartis buvo pažeista. Labai svarbu ir tai, kaip elgėsi abi pusės. Ar buvo bendradarbiaujama? Ar buvo realiai bandyta išgelbėti projektą?
Praktikoje išties pasitaiko, kad perkančiosios organizacijos, vos pajutusios riziką nespėti įgyvendinti projekto, suskumba nutraukti sutartis. Kaip minėta – tikisi, kad planuotas lėšas gaus iš kaltais pripažintų tiekėjų. Tačiau teismai vis dažniau akcentuoja: prieš nutraukiant sutartį reikia išnaudoti visas galimybes situacijai išspręsti.
Pavyzdžiui, kreiptis dėl projekto termino pratęsimo ar finansavimo sąlygų keitimo. Net jei nepavyktų – tokie veiksmai rodo pastangas, o tai gali būti svarbu sprendžiant atsakomybės klausimą. Jei tokių veiksmų nesiimama, gali nepavykti atsakomybę už prarastas lėšas perkelti tiekėjui. Nors ši praktika dar nėra gausi, tikėtina, kad ji bus toliau plėtojama.
Paini ir pati sistema
Situaciją dar labiau komplikuoja ir ne iki galo aiškus reguliavimas. Viešai skelbiama, kad visi RRF projektai Lietuvoje turi būti įgyvendinti ne vėliau kaip iki 2026 m. birželio 1 d. Tačiau galiojančios taisyklės numato, kad Projekto išlaidos laikomos tinkamomis, jei jos patirtos ir apmokėtos iki 2026 m. rugpjūčio 31 d.
Kita vertus, tos pačios taisyklės nustato, kad išlaidos turi būti deklaruojamos iki galutinės veiklos ataskaitos pateikimo termino – taip pat 2026 m. birželio 1 d. Todėl kyla natūralus klausimas: jei išlaidos laikomos tinkamomis iki rugpjūčio pabaigos, kodėl jas reikia deklaruoti iki birželio?
ES lygmenyje tokios dviprasmybės nėra, tačiau praktikoje institucijos laikosi gana griežtos pozicijos, kad viskas turi būti padaryta iki birželio 1 d. Tikėtina, kad būtent ši praktika ir lėmė tai, jog daugumos projektų įgyvendinimo pabaiga nustatyta iki šios datos.
Esmė – ne ginčai, o sprendimai
Artėjant terminams, ginčų tik daugės. Konfliktų gali kilti ir tarp projektus įgyvendinančių institucijų bei administruojančių institucijų dėl finansavimo praradimo ar projekto išlaidų tinkamumo.
Tad šiame etape svarbiausia ne ieškoti kaltųjų, o ieškoti sprendimų. Daug ką gali lemti paprasti dalykai: aiškesnės pirkimo sąlygos, aktyvesnis bendravimas ir realios pastangos išsaugoti projektą.
