Artėjant Europos Sąjungos Skaidraus atlygio direktyvos įsigaliojimui Lietuvoje, darbdaviams teks peržiūrėti atlygio nustatymo praktiką. Naujas reguliavimas numato, kad už tokį patį arba vienodos vertės darbą turi būti mokamas vienodas darbo užmokestis, o nukrypimai nuo šios taisyklės galės būti taikomi tik esant objektyviam pagrindui.

Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, iškyla atlygio diferencijavimo skirtinguose miestuose klausimas. Įmonės, veikiančios keliuose Lietuvos regionuose, pavyzdžiui, to paties tinklo prekybos centrai, kiti prekybos ar klientų aptarnavimo taškai, dažnai taiko nevienodus atlygio lygius, atsižvelgdamos į vietos darbo rinkos situaciją ar pragyvenimo sąlygas. Iki šiol tokia praktika buvo gana įprasta, tačiau ateityje ji bus vertinama griežčiau.

„Darbdaviai ir toliau galės taikyti nevienodą atlygio lygį, tačiau vien aplinkybė, kad darbuotojai dirba skirtinguose miestuose, nebus pakankama. Kiekvienas toks sprendimas turės būti pagrįstas objektyviais, patikrinamais kriterijais, o ne vien praktika ar susiklosčiusia rinkos situacija“, – sako Jovita Valatkaitė, advokatų kontoros COBALT asocijuota partnerė.

Regionas savaime atlygio nepagrindžia

Atlygio diferencijavimas nėra draudžiamas, tačiau vien geografinė vieta nelaikoma pakankamu pagrindu. Kaip pažymi Valstybinė darbo inspekcija, priklausymas tam tikram regionui ar darbo rinkos aplinkybės, pavyzdžiui, specialistų trūkumas, gali būti vertinami kaip atlygio nustatymo kriterijai, tačiau jie negali būti naudojami formuojant atskiras pareigybių grupes.

Darbuotojai negali būti priskiriami aukštesnio atlygio kategorijai vien dėl to, kad dirba kitame mieste. Tokios pat pareigybės turi būti priskirtos tai pačiai kategorijai, o atlygio skirtumai gali būti taikomi tik kategorijos ribose ir tik tuomet, kai jie yra objektyviai pagrįsti. Tokiu pagrindimu gali būti realūs darbo rinkos veiksniai, pavyzdžiui, konkurencija dėl darbuotojų, tam tikrų kompetencijų specialistų trūkumas ar gyvenimo kaštų skirtumai. Vis dėlto, šie veiksniai turi būti pagrįsti statistiniais duomenimis ar kita objektyvia informacija ir taikomi nuosekliai visoje organizacijoje.

Skaidrumas taps pagrindine pareiga

Įsigaliojus direktyvai, darbdaviams nebeužteks remtis neformalia praktika ar individualiais susitarimais. Darbuotojai įgis teisę gauti informaciją apie atlygio lygius, o darbdaviai turės pareigą paaiškinti atlygio skirtumų priežastis.

„Didžiausias pokytis – skaidrumas. Įmonės turės ne tik turėti aiškią atlygio sistemą, bet ir būti pasirengusios ją paaiškinti darbuotojams bei institucijoms“, – pažymi advokatė. Tai reiškia, kad atlygio politika turės būti aiškiai apibrėžta, struktūruota ir dokumentuota. Organizacijoms jau dabar verta įsivertinti ar egzistuojantys atlygio skirtumai tarp miestų yra pagrįsti, ar taikomi vienodi vertinimo kriterijai ir ar šie kriterijai tinkamai įtvirtinti vidiniuose dokumentuose.

Galimybė mokėti nevienodą atlyginimą išliks, tačiau ji bus siejama su aiškia pareiga tokį sprendimą pagrįsti. Vertinant atlygio teisėtumą, lemiamą reikšmę turės ne fizinė darbuotojo darbo vieta, o taikomų kriterijų pagrįstumas.