Kaip efektyvinti sankcijų Rusijai įgyvendinimą

Kiek anksčiau kovo mėnesį ES dar pusmečiui pratęsė sankcijas 1473 fiziniams ir 205 juridiniams asmenims iš Rusijos, o Lietuvos Respublikos Seimas šią savaitę pritarė Tarptautinių sankcijų įstatymo pakeitimams. Toliau galioja ir tam tikros sektorinės sankcijos.

Ekspertai teigia, jog sankcijos nėra sprintas – greitų rezultatų tikėtis nereikėtų, o sankcijų poveikis Rusijos ekonomikai pasireikš ilgesnėje perspektyvoje. Visgi, iš teisinės pusės jau dabar matome keletą klausimų, kurių tikslesnis reglamentavimas prisidėtų prie efektyvesnio rezultato.

Rusiją gelbėja paralelinis importas

Žiniasklaida ne kartą jau skelbė, kad neproporcingai smarkiai išaugo ir toliau auga eksportas iš ES į Rusijos kaimynines valstybes. Pastaruoju metu garsiai nuskambėjo „Financial Times“ paviešinti duomenys, kad skalbimo mašinų eksporto iš Kazachstano į Rusiją rodiklis per praėjusius metus išaugo nuo 0 iki 100 000. Vadinasi, galime pagrįstai įtarti, kad eksportuojant prekes ir paslaugas per tarpines valstybes yra „apeinamos sankcijos“.

Todėl iš įstatymo leidėjo pusės norėtųsi aiškesnių priemonių, kaip sprendžiame sankcionuotinų prekių reeksporto riziką. Tai nemenkas iššūkis, nes formaliai toks reeksportas į Rusiją yra draudžiamas. Tačiau paralelinio importo tinklas gali būti labai platus ir apimti kelių lygių antrines bendroves, o šių rizikų valdymas kasdienėje verslo praktikoje šiuo metu yra problemiškas.

Pirma, verslui reikia išsiaiškinti, ar konkreti prekė nėra sankcionuota. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Tačiau gali paaiškėti, kad iš pažiūros neįtartinos transporto priemonių dalys, programinė įranga ar staklės, kaip dvejopo naudojimo gaminiai, patenka į sankcionuojamų prekių sąrašus. Be to, sankcijas įtvirtinantys ES reglamentai yra gana didelės apimties, nuolat atnaujinami, koreguojami, tad nesusidūrus, susigaudyti reguliavimo sistemoje gali būti sudėtinga.

Antra, paralelinio importo rizika ir atsakomybė už tai iš esmės yra palikta verslui. Tačiau įmonėms kartais tiesiog trūksta įrankių ar praktinių žinių deramai įvertinti riziką, kad jų prekės, eksportuojamos, pavyzdžiui, į Armėniją, galiausiai atsidurs Rusijos rinkoje. Bendrai kalbant, rizikos vertinimo priemonių spektras gali būti įvairus – konkrečios geografinės rinkos įvertinimas, tos šalies eksporto į Rusiją rodikliai, duomenų surinkimas iš kontrahentų. Tačiau kiekviena situacija yra individuali ir ne visi verslai turi pakankamai resursų ar ilgametės patirties taikant įvairias tarptautines sankcijas.

Trečia, įvykus paraleliniam importui, kol kas neturime aiškaus teisinio atsakymo, kokie veiksmai konstatuotų (ne)tinkamą rizikos vertinimą. Neaišku ir tai, ar pats sankcionuotinų prekių reeksporto į Rusiją faktas yra pakankamas konstatuoti sankcijų pažeidimą ir už tai taikyti baudas, kitas poveikio priemones.

Sankcijų vengimo schemose tarpinės grandies vaidmenį gali atlikti ne tik kaimyninės valstybės, bet ir privatūs subjektai. Visiems puikiai žinomas pavyzdys – istorija su baltarusiškomis trąšomis Lietuvoje. Sankcionuojant ne patį trąšų segmentą, o konkrečią įmonę, tikėtina, kad buvo įsteigti antriniai juridiniai asmenys, per kuriuos buvo atliekami bankiniai mokėjimai. Formalaus pažeidimo tikriausiai net ir nebuvo.

Šioms ir kitoms sankcijų taikymo problemoms spręsti padėtų didesnis valstybės vaidmuo koordinuojant sankcijų politiką. Šiuo metu sankcijas įgyvendinantiems subjektams trūksta didesnio valstybės vaidmens aiškinant, kaip konkrečios sankcijos turi būti įgyvendinamos, dalinantis jų įgyvendinimo principais, juos iliustruojant tiek geraisiais, tiek blogaisiais pavyzdžiais.

Naujausi pakeitimai Lietuvoje

Nėra taip, kad valstybė šioje srityje nieko nedarytų. Lietuvos muitinė periodiškai organizuoja mokymus sankcijų įgyvendinimo klausimais. Aktyviai dirba ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, Lietuvos bankas, Pinigų plovimo prevencijos kompetencijos centras ir t.t. Visgi, sankcijų politiką įgyvendinančių institucijų viešos konsultacijos, gairės ar neformalios pozicijos dėl sankcionuotinų prekių ir paslaugų nustatymo, reeksporto rizikos valdymo ir kitais probleminiais klausimais būtų itin laukiamos.

Svarbus yra ir efektyvesnis nuobaudų už sankcijų pažeidimus taikymo mechanizmas. Iki šiol (nekalbant apie inertišką baudžiamosios atsakomybės taikymą), Lietuvoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų pažeidimas pagal Administracinių nusižengimų kodeksą užtraukdavo baudą nuo 200 iki 6000 Eur.

Todėl šiame kontekste sveikintini šią savaitę Lietuvos Respublikos Seimo priimti Tarptautinių sankcijų įstatymo pakeitimai, kuriais numatoma baudos dydį sieti su tarptautinių sankcijų pažeidimo objekto verte. Bauda neturėtų būti mažesnė negu 10 000 eurų, o pačios sankcionuojamos prekės gali būti ir konfiskuojamos. Jeigu juridinis asmuo pažeistų sankcijas pakartotinai arba pažeidimo vertė būtų didesnė nei 100 000 eurų, būtų skiriama iki 5 proc. metinių pajamų siekianti bauda.

Moralė – stipriau už sankcijas

Kita vertus, reikėtų pripažinti, kad efektyvus sankcijų įgyvendinimas priklauso ne tik nuo kokybiško teisinio reguliavimo. Paralelinio importo kontekste itin svarbus ir Rusijos kaimyninių valstybių vaidmuo siekiant užkardyti šių sankcijų apėjimo schemų įgyvendinimą. Svarbus yra ir savisankcionavimo aspektas. Daug Lietuvos ir kitų Vakarų bendrovių pačios, neraginamos paliko Rusijos rinką. Kai kurios netgi nurašė į nuostolius milijonines investicijas. Tai, ko parduotuvėse ar kavinėse neberanda eilinis rusas, dažnu atveju atėmė ne ES sankcijos, o moralinio principo netęsti ten veiklos besilaikančios įmonės.