Teisinis suinteresuotumas viešųjų pirkimų ginčuose: ką būtina žinoti?

Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Viešųjų pirkimų sistemoje teisę kovoti teisme taip pat turi ne kiekvienas. Norint ginčyti pirkimo procedūras ar jų rezultatus, neužtenka tik nepasitenkinimo pastaraisiais – būtina turėti aiškų ir pagrįstą teisinį suinteresuotumą. Kitaip – tam, kad būtų galima prieštarauti, svarbu turėti realų ir tiesioginį interesą apginti pažeistą teisę arba įstatymų saugomą interesą.

Įsivaizduokite, kad statybų bendrovė dalyvauja savivaldybės skelbtame konkurse dėl mokyklos renovacijos. Jos pasiūlymas atmetamas dėl formalių klaidų, nors pagal teisės aktus įmonei turėjo būti suteikta galimybė šias klaidas ištaisyti. Konkurso laimėtoju paskelbiamas kitas tiekėjas. Tokiu atveju atmesta bendrovė turi pagrindą kreiptis į teismą. Čia atsiranda galimybė kalbėti apie teisinį suinteresuotumą, mat įmonės teisė dalyvauti pirkime buvo pažeista.

Būtent tokios situacijos parodo, kodėl viešųjų pirkimų ginčuose svarbu aiškiai suprasti, kas ir kokiomis aplinkybėmis turi teisę ginti savo interesus teisminių procesų metu.

Teisė ginti interesą

Viešųjų pirkimų ginčuose pagrindinis teisinį suinteresuotumą atskleidžiantis kriterijus – siekis sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Tiekėjas gali ginti savo teises, jei perkančiosios organizacijos veiksmais neteisėtai buvo atimta arba apribota jo galimybė sudaryti sutartį. Ir net tokiu atveju, kai sutartis su kitu tiekėju jau sudaryta, nukentėjusi įmonė gali reikalauti atkurti savo turtinę padėtį.

Teisinį suinteresuotumą reglamentuoja ir Viešųjų pirkimų įstatymas – tiekėjas turi teisę pareikšti ieškinį dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia per 6 mėnesius nuo jos sudarymo dienos. Tiekėjas savo reikalavimą turi pagrįsti Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintų imperatyviųjų nuostatų pažeidimu.

Pagrindiniai reikalavimai tiekėjams, įgyvendinant teisinį suinteresuotumą

Norint sėkmingai apsiginti teisme, vien deklaratyvaus nepasitenkinimo pirkimu nepakanka. Tiekėjas turi aiškiai pagrįsti, kaip būtent jo teisės buvo pažeistos. Turi būti pateikti konkretūs argumentai ir įrodymai, o ne vien bendros frazės apie procedūrinius trūkumus ar bendrą neteisingumo jausmą.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tiekėjas gali ginti tik savo asmeninį interesą, o ne, pavyzdžiui, viešąjį interesą ar kitų tiekėjų teises. Kitaip tariant, tiekėjas turi turėti tiesioginį suinteresuotumą – realų siekį sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Jei šio ryšio nėra, teisinis suinteresuotumas prarandamas, o su juo – ir teisė ginčyti pirkimo procedūras.

Sutarties vykdymo klausimus gali kelti tik tos šalys, kurios yra tiesiogiai sudariusios sutartį. Dalyvavimas ankstesnėje pirkimo procedūroje ar ketinimai dalyvauti būsimoje procedūroje savaime nesuteikia teisės reikšti reikalavimų dėl jau sudarytų sutarčių. Kitaip tariant, viešojo pirkimo sutartims taikomas bendrasis sutarčių uždarumo principas. Šis principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims.

Teisinio suinteresuotumo tęstinumas

Svarbu pabrėžti, kad pirkimo procedūrų pabaiga automatiškai nereiškia ir tiekėjo teisinio suinteresuotumo pabaigos. Mat, jei tas pats ar labai panašus pirkimas skelbiamas iš naujo, tiekėjas ir toliau gali išlikti suinteresuotas, o jo teisė ginti pažeistas teises išlieka aktuali.

Viešieji pirkimai yra gana griežtai reglamentuotas procesas, todėl tiekėjams būtina aktyviai ginti savo interesus, laikantis įstatymo nustatytų sąlygų ir terminų. Tinkamai suvoktas ir pagrįstas teisinis suinteresuotumas tampa svarbia prielaida sėkmingai apginti savo teises, išvengti neteisėtų ribojimų ir užtikrinti skaidrias konkurencines sąlygas.