Lietuva yra išsikėlusi ambicingą tikslą – iki 2050 m. tapti valstybe, kuri ne tik pasigamina savo poreikiams reikalingą elektros energiją, bet ir ją eksportuoja. Šiam tikslui įgyvendinti pastaraisiais metais buvo priimti reikšmingi sprendimai: supaprastintos leidimų procedūros, atsisakyta dalies teritorijų planavimo reikalavimų, o vadinamasis „Proveržio paketas“ turėjo sudaryti sąlygas spartesnei atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai.

Vis dėlto praktikoje pagrindine kliūtimi vis dažniau tampa ne leidimų išdavimo trukmė, technologijos ar finansavimas, o reguliavimo neapibrėžtumas. Nors žalioji energetika politiniu lygmeniu išlieka strateginiu prioritetu, projektų vystytojai susiduria su dažnais teisės aktų pakeitimais, nevienodu jų aiškinimu ir sunkiai prognozuojama administracine praktika.

Kitaip tariant, didžiausią riziką energetikos projektuose šiandien kelia jau ne technologijos ar finansavimas, o reguliavimo aplinkos nepastovumas.

Šių tikslų mastą atspindi ir Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija – iki 2030 m. šalyje turėtų būti įdiegta apie 10,3 GW atsinaujinančių išteklių elektros gamybos pajėgumų, iš jų 4,5 GW sausumos vėjo, 1,4 GW jūrinio vėjo ir 4,1 GW saulės elektrinių. Metinė elektros gamyba turėtų siekti apie 25 TWh ir viršyti prognozuojamą vidaus vartojimą.

Stabilios taisyklės – būtina ilgalaikių investicijų sąlyga

Atsinaujinančios energetikos projektų vystymas trunka ne vienerius metus. Nuo žemės sklypo pasirinkimo iki elektrinės eksploatacijos pradžios dažnai praeina keleri metai. Per šį laikotarpį investuotojai prisiima ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, sudaro sutartis su žemės savininkais, projektuotojais, rangovais ir finansuotojais. Todėl investiciniai sprendimai grindžiami prielaida, kad teisinė aplinka ir pagrindinės žaidimo taisyklės išliks pakankamai stabilios.

Per pastaruosius kelerius metus energetikos reguliavimas keitėsi ne kartą: buvo peržiūrėtos prijungimo prie elektros tinklų taisyklės, pajėgumų rezervavimo mechanizmai, hibridinių elektrinių reguliavimas ir kaupimo įrenginių teisinis režimas. 2025 m. priimtas ir teisės aktų paketas, skirtas Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvos (angl. Renewable Energy Directive III, RED III) nuostatoms perkelti į nacionalinę teisę.

Reguliavimo pokyčiai savaime nėra problema. Energetikos sektorius vystosi sparčiai, todėl teisė neišvengiamai turi prisitaikyti prie technologinės pažangos. Tačiau pokyčiai neturėtų paneigti vieno svarbiausių teisinės valstybės principų – teisėtų lūkesčių apsaugos. Investuotojai gali prisitaikyti prie griežtesnių taisyklių, tačiau daug sunkiau prie nuolat kintančių. Tie, kurie projektus pradėjo pagal galiojančias taisykles ir jau investavo reikšmingas lėšas, gali pagrįstai tikėtis, kad valstybė projekto įgyvendinimo metu iš esmės nepakeis reguliavimo be aiškaus pagrindo ir tinkamų pereinamųjų nuostatų.

Toks stabilumas svarbus ne tik teisiniu, bet ir ekonominiu požiūriu. Vėjo ar saulės parkų investicijos paprastai planuojamos 20–30 metų ar ilgesniam laikotarpiui, todėl net ir nedideli reguliavimo pokyčiai gali paveikti projekto finansavimo sąlygas, kapitalo kainą ar investicijų grąžą. Kitaip tariant, teisinis neapibrėžtumas ilgainiui didina investicijų sąnaudas.

Elektros tinklų pajėgumai tampa ir teisiniu iššūkiu

Vienas didžiausių praktinių iššūkių šiandien – elektros tinklų pralaidumas. Projektų vystytojai susiduria su situacijomis, kai tinklo pajėgumai rezervuojami keleriems metams į priekį, prijungimo sąlygos keičiamos jau vystant projektus arba atsiranda pareiga finansuoti reikšmingą tinklų infrastruktūros plėtrą.

Elektros sistemos saugumas neabejotinai yra prioritetas. Tačiau ne mažiau svarbu, kad sprendimai dėl prijungimo būtų priimami pagal aiškius, skaidrius ir visiems vienodai taikomus kriterijus. Priešingu atveju neapibrėžtumas didina projektų finansavimo kainą ir gali atgrasyti nuo investicijų.

## Didžiausia problema – nevienoda administracinė praktika

Nors „Proveržio paketas“ supaprastino dalį procedūrų, praktikoje teisės aktai vis dar taikomi nevienodai.

Tai iliustruoja savivaldybių praktika išduodant Elektros energetikos įstatyme numatytus patvirtinimus dėl saulės ar vėjo elektrinių statybos galimumo. Nors įstatymų leidėjas atsisakė reikalavimo tokių elektrinių statybą numatyti teritorijų planavimo dokumentuose, dalis savivaldybių ir toliau atsisako išduoti patvirtinimus, nes elektrinių statyba konkrečiose teritorijose nenumatyta prieš dešimtmetį parengtuose bendruosiuose planuose.

Tokia praktika faktiškai sugrąžina reikalavimus, kurių įstatymų leidėjas sąmoningai atsisakė. Dėl to projektų vystytojams laiką ir išteklius tenka skirti ne projektų įgyvendinimui, o administracinių sprendimų ginčijimui.

Reikšmingą išaiškinimą šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė 2025 m. lapkričio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-329-602/2025. Teismas panaikino savivaldybės atsisakymą išduoti patvirtinimą ir išaiškino, kad vien tai, jog teritorijų planavimo dokumentuose nėra specialiai pažymėtos teritorijos atsinaujinančių išteklių energetikos objektams, savaime nesudaro pagrindo drausti jų statybą. Teismo vertinimu, ribojimai galimi tik tada, kai jie aiškiai nustatyti įstatymuose, saugomų teritorijų reglamentavime ar galiojančiuose teritorijų planavimo sprendiniuose.

Ši byla svarbi ne tik konkrečiam projektui. Ji primena bendrą viešojo administravimo principą: institucijos negali administracine praktika nustatyti papildomų ribojimų, kurių nenumato teisės aktai.

Reguliavimo kokybė tampa konkurencingumo veiksniu

Tarptautiniai investuotojai renkasi ne tik tarp projektų, bet ir tarp valstybių. Gamtinės sąlygos ir elektros kainos nėra vieninteliai kriterijai. Ne mažiau svarbu, ar reguliavimo aplinka leidžia prognozuoti projekto eigą penkerių ar dešimties metų perspektyvoje.

Jeigu taisyklės dažnai keičiamos, jų taikymas priklauso nuo skirtingų institucijų aiškinimo, o ginčai tampa įprasta projektų vystymo dalimi, reguliavimo rizika didina kapitalo kainą ir silpnina valstybės konkurencingumą. Tai nėra vien Lietuvos problema. Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) 2025 m. Lietuvos energetikos apžvalgoje pažymėjo, kad nors atsinaujinančios energetikos plėtra pastaraisiais metais sparčiai augo, siekiant iki 2030 m. įgyvendinti numatytus 4,5 GW sausumos vėjo, 4,1 GW saulės ir 1,4 GW jūrinio vėjo tikslus investuotojams būtinas didesnis reguliavimo ir politikos stabilumas.

Taigi svarbiausias uždavinys šiandien nėra dar viena teisėkūros reforma. Kur kas svarbiau užtikrinti, kad jau priimtos taisyklės būtų taikomos nuosekliai, vienodai ir prognozuojamai.

Lietuva dėl to paties tarptautinio kapitalo konkuruoja su kitomis Vidurio ir Šiaurės Europos valstybėmis. Vertindami kelių šimtų milijonų eurų vertės projektus, investuotojai lygina ne tik vėjo greitį ar elektros kainas, bet ir tai, ar reguliavimo aplinka leidžia patikimai prognozuoti projekto įgyvendinimą bei grąžą.

Energetinė nepriklausomybė prasideda ne vien nuo naujų elektrinių statybos. Ji prasideda nuo investuotojų pasitikėjimo valstybe. Pasitikėjimą kuria ne deklaruojami tikslai, o aiškios, nuosekliai taikomos ir prognozuojamos taisyklės. Todėl teisinis tikrumas šiandien yra ne tik konstitucinis principas, bet ir vienas svarbiausių Lietuvos konkurencingumo veiksnių.